Cukrainės produkcija priklausys nuo to, ką žmonės pamėgs labiausiai, — keps kruasanus, mielines bandeles, tortus, keksiukus, sausainius. D. Pavalkio nuotr.
Raminta MAJAUSKAITĖ
Birželio 23 d. Kriūkuose duris atvėrė cukrainė „Kepa kepa“, kuri įrengta iš pagrindų atnaujinus buvusiame Kriūkų kultūros namų pastate esančias patalpas. Vieta atgijo ir ketvirtadienį pritraukė gausų būrį saldumynų paskanauti atskubėjusių smalsuolių.
„Kaip sakoma, pelėsiais ir kerpėm apaugusį pastatą stengiamės atgaivinti. Labai norime, kad ši vieta nebūtų tik atėjau, nusipirkau, išėjau, o virstų bendruomeniškumo simboliu, bendravimo tašku. Su artimųjų pagalba pavyko pasiekti tikslą. Noriu padėkoti savo tėčiui, kurį galėčiau pavadinti idėjos autoriumi. Tai žmogus, kuris visuomet stumia į priekį“, – per kepyklėlės atidarymą kalbėjo savininkė Ieva Šareikienė.
I. Šareikienės tėtis, pasilipęs keliais laipteliais aukštyn, lyg stovėdamas ant scenos, linkėjo dukrai sėkmės ir juokavo, kad neprisviltų pirmieji kepiniai, tada drauge perkirpo simbolinę atidarymo juostą ir pakvietė susirinkusius smaližius užeiti vidun.
„Labai neseniai per ryšio kanalus prabėgo filmukas apie Kriūkus, kuriame buvo pasakyta, jog Kriūkai tai bene vienintelis miestelis, kuris neturi bažnyčios, bet Kriūkai visuomet turėjo savo kepyklą, – teikdamas dukrai jau Kriūkų istorijos dalimi tapusią seną kepėjų nuotrauką kalbėjo tėtis Juozas Masteika. – Šio pastato dalis priklausė man. Padėjau dukrai, nes jauni žmonės tiek neuždirba, kad galėtų iš savo lėšų sukurti verslą. Bendrai su šeima priėjome idėją dėl kepyklėlės, pasirašėme projektą ir štai – sunku patikėti, bet jis jau kaip ir įgyvendintas“, – pasakojo J. Masteika.
„Labai džiaugiamės šia kepyklėle ir tuo, kad mūsų kaimas nors ir mažu žingsneliu, bet priartėjo prie miesto tam tikromis galimybėmis, kvapais ir skoniais. Manau, jog šis pastatėlis bus lankomas, patys rasime laiko ne tik nusipirkti skanumynų, bet ir prisėsti, pabendrauti, skirti laiko sau ar kavos puodeliui“, – sveikindama cukrainės vadovę sakė Kriūkų bendruomenės narė Daiva Naujokaitienė.
„Viskas prasidėjo 2016m. rudenį, kada buvo paskelbtas konkursas verslo kūrimui (per Šakių krašto vietos veiklos grupę). Kilo tokia mintis, kad reikėtų pabandyti, juolab tėvai turėjo patalpas. Vieta – miestelio pačioje širdyje, šalia seniūnijos, mokyklos. Taigi, tų metų pabaigoje pateikėme paraišką kepyklos įrengimui. Kodėl kepykla? Gal dėl to, kad močiutė kadaise dirbo kepykloje, o aš visuomet buvau jos mažoji pagalbininkė... Tačiau tais metais, kada pateikėme paraišką, likome už brūkšnio, nes finansavimui skirtų lėšų neužteko mūsų projektui. 2018m. visai netikėtai gavau skambutį, kad atsirado papildomų pinigų ir būtų galima svarstyti mūsų projektą. Mane trumpam ištiko šokas, bet tada supratau, kad arba dabar, arba niekada, – pasakoja I. Šareikienė. – Tai buvo ilgas ir sunkus procesas, reikalavimai dideli. Visas patalpų remontas vyko iš savų lėšų, o techniką finansavo projektas. Žinoma, ir dabar dar tai to, tai ano virtuvėje trūksta. Vienas iš įsipareigojimų buvo sukurti darbo vietą. Labai džiaugiuosi, kad man pavyko prisikalbinti kartu dirbti būtent Dariją, kuri be galo imli, norinti mokytis, turinti įvairių idėjų, yra jaunas ir veržlus žmogus.“
Komandą papildžiusi kriūkietė Darija Šakienė sako, jog gamyba visuomet buvo stiprus jos hobis ar netgi gyvenimo būdas: „Visada to norėjau. Dvylika metų dirbau senelių globos namų virtuvėje, tačiau kai Ieva atvažiavo, pašnekino drauge dirbti, nuo tos sekundės supratau, jog aš noriu. Vyras dar ragino pasvarstyti, bet nusprendžiau nerti stačia galva. Artimieji palaiko, o aš tikiuosi geriausio. Džiaugiuosi, jog Ieva pasiūlė man ir pasitiki manimi.“
Moterys saldumynų receptus kuria pačios: „Kruasanai, mielinės, saldžios bandelės, vienas kitas tortas, keksiukai, sausainukai – produkcija priklausys nuo paklausos. Rugsėjį tikimės, kad mokinukai dažniau užsuks“, – sako D. Šakienė.
Moterys kol kas, bent iki rudens, planuoja gaminti tik vietoje, o vėliau sako būsiančios atviros užklausoms, pavyzdžiui, suruošti saldų stalą šventei, iškepti bandeles konferencijai. „Dabar norisi apsiprasti, viską išbandyti, surasti savo nuolatinius klientus“, – sako pašnekovės.
I. Šareikienė juokauja, kad kepyklėlės pavadinimo nesiejo su vietove, nes „susidėliojo toks keistas ir žaismingas skambesys, kuris mums abiem labai patiko – „Kepa kepa“ – ai, jos ten vis kepa ir kepa.“
„Labai neseniai per ryšio kanalus prabėgo filmukas apie Kriūkus, kuriame buvo pasakyta, jog Kriūkai tai bene vienintelis miestelis, kuris neturi bažnyčios, bet Kriūkai visuomet turėjo savo kepyklą, – teikdamas dukrai jau Kriūkų istorijos dalimi tapusią seną kepėjų nuotrauką kalbėjo tėtis Juozas Masteika. – Šio pastato dalis priklausė man. Padėjau dukrai, nes jauni žmonės tiek neuždirba, kad galėtų iš savo lėšų sukurti verslą. Bendrai su šeima priėjome idėją dėl kepyklėlės, pasirašėme projektą ir štai – sunku patikėti, bet jis jau kaip ir įgyvendintas“, – pasakojo J. Masteika.
„Labai džiaugiamės šia kepyklėle ir tuo, kad mūsų kaimas nors ir mažu žingsneliu, bet priartėjo prie miesto tam tikromis galimybėmis, kvapais ir skoniais. Manau, jog šis pastatėlis bus lankomas, patys rasime laiko ne tik nusipirkti skanumynų, bet ir prisėsti, pabendrauti, skirti laiko sau ar kavos puodeliui“, – sveikindama cukrainės vadovę sakė Kriūkų bendruomenės narė Daiva Naujokaitienė.
„Viskas prasidėjo 2016m. rudenį, kada buvo paskelbtas konkursas verslo kūrimui (per Šakių krašto vietos veiklos grupę). Kilo tokia mintis, kad reikėtų pabandyti, juolab tėvai turėjo patalpas. Vieta – miestelio pačioje širdyje, šalia seniūnijos, mokyklos. Taigi, tų metų pabaigoje pateikėme paraišką kepyklos įrengimui. Kodėl kepykla? Gal dėl to, kad močiutė kadaise dirbo kepykloje, o aš visuomet buvau jos mažoji pagalbininkė... Tačiau tais metais, kada pateikėme paraišką, likome už brūkšnio, nes finansavimui skirtų lėšų neužteko mūsų projektui. 2018m. visai netikėtai gavau skambutį, kad atsirado papildomų pinigų ir būtų galima svarstyti mūsų projektą. Mane trumpam ištiko šokas, bet tada supratau, kad arba dabar, arba niekada, – pasakoja I. Šareikienė. – Tai buvo ilgas ir sunkus procesas, reikalavimai dideli. Visas patalpų remontas vyko iš savų lėšų, o techniką finansavo projektas. Žinoma, ir dabar dar tai to, tai ano virtuvėje trūksta. Vienas iš įsipareigojimų buvo sukurti darbo vietą. Labai džiaugiuosi, kad man pavyko prisikalbinti kartu dirbti būtent Dariją, kuri be galo imli, norinti mokytis, turinti įvairių idėjų, yra jaunas ir veržlus žmogus.“
Komandą papildžiusi kriūkietė Darija Šakienė sako, jog gamyba visuomet buvo stiprus jos hobis ar netgi gyvenimo būdas: „Visada to norėjau. Dvylika metų dirbau senelių globos namų virtuvėje, tačiau kai Ieva atvažiavo, pašnekino drauge dirbti, nuo tos sekundės supratau, jog aš noriu. Vyras dar ragino pasvarstyti, bet nusprendžiau nerti stačia galva. Artimieji palaiko, o aš tikiuosi geriausio. Džiaugiuosi, jog Ieva pasiūlė man ir pasitiki manimi.“
Moterys saldumynų receptus kuria pačios: „Kruasanai, mielinės, saldžios bandelės, vienas kitas tortas, keksiukai, sausainukai – produkcija priklausys nuo paklausos. Rugsėjį tikimės, kad mokinukai dažniau užsuks“, – sako D. Šakienė.
Moterys kol kas, bent iki rudens, planuoja gaminti tik vietoje, o vėliau sako būsiančios atviros užklausoms, pavyzdžiui, suruošti saldų stalą šventei, iškepti bandeles konferencijai. „Dabar norisi apsiprasti, viską išbandyti, surasti savo nuolatinius klientus“, – sako pašnekovės.
I. Šareikienė juokauja, kad kepyklėlės pavadinimo nesiejo su vietove, nes „susidėliojo toks keistas ir žaismingas skambesys, kuris mums abiem labai patiko – „Kepa kepa“ – ai, jos ten vis kepa ir kepa.“
Rimas iš Gelgaudiškio:
