Kiek daugiau nei prieš dešimt metų Šakių „Žiburio“ gimnazijoje susipažinę ir vienas kitą pamilę Augustas Masevičius ir Gabrielė Nazaraitė-Masevičienė po mokyklos baigimo pasuko į meno pasaulį – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Augustas studijavo muzikos vadybą, o Gabrielė – režisūrą. Bėgant laikui kraštiečių pora sukūrė sėkmingas karjeras muzikos ir kino industrijos srityse, tačiau šiandien juos dažniau galima sutikti ne sostinėje, o Gustainiškių kaime esančiame ūkyje – čia Augustas kartu su tėčiu puoselėja gamtai draugišką, modernią žemdirbystę, o praėjusių metų rudenį rinką pasiekė ir menininkų šeimos spaudžiamas kanapių sėklų aliejus „MASA“.

 

Dešimtmetis Vilniuje buvo labai spalvingas ir intensyvus, jaunieji menininkai visa galva pasinėrė į kultūrinį gyvenimą – Gabrielė sukosi filmavimo aikštelėse, Augustas grojo grupėse „Movo“ ir „Z on A“. Pasak poros, mintis sugrįžti į Augusto tėvų ūkį kilo natūraliai – Gabrielė laukėsi, filmavimo darbus teko pristabdyti, o netrukus visus į namus uždarė pandemija – gyvenimas didmiestyje neteko savo privalumų.

„Turbūt atėjo reikiamas laikas – veiklos nesikirto, galėjau ir groti, ir kurti, ir ūkininkauti. Šios veiklos labai papildo viena kitą, nes kai užsidarai savo kambarėlyje, kažką kuri arba groji, labai lengva išskristi ir nebejausti žemės. O kai grįžti čia – įsižemini, atsiranda balansas. Be to, matant, kiek tėvai čia įdėjo darbo, ir žinant, kokia tų žemių, technikos vertė, bet ne finansinė vertė, o įdirbis...  Supranti, kad jei ne tu, niekas kitas to neperims – žemę išparduos, visa tai dings. Turint tai galvoje, negrįžti čia ir nepratęsti to kelio būtų mažų mažiausiai kvaila“, – pasakoja A. Masevičius.

Ir štai nuo pirmųjų žingsnių ūkyje praėjo jau keleri metai. Mintimis nusikėlus į savo veiklos pradžią, pašnekovams netrūksta linksmų prisiminimų. Pasak jų, pradėjus ūkininkauti, pirmuoju darbu tapo fotosesija laukuose, dažnai pasitaikydavo šypseną keliančių kuriozų.

„Kartą su Augustu važiavome į laukus ieškoti žolių tam, kad žinotume, nuo ko purkšti. Vaikščiojom  po laukus ir paaiškėjo, kad jis iš viso nepažįsta jų. Aš augau Šakiuose, su žemdirbyste absoliučiai nieko bendro neturėjau, bet mūsų kaimynė, kuri mane vaikystėje prižiūrėdavo, vištų laikė, tai kai mes eidavom toms vištoms žolytės papešti, ji man aiškindavo, kokios tos žolės. Išėjom su ūkininku į laukus ir paaiškėjo, kad aš daugiau žolių pažįstu nei jis“, – prisimena Gabrielė.

Visgi ūkininkų šeimoje augęs Augustas visą gyvenimą mokėsi iš tėčio, nuo žemdirbystės vaikinas nenutolo ir studijų laikais – vasaromis grįždavo padėti tėvams. Na, o nusprendęs po truputį perimti ūkį,  Augustas kibo į rimtus mokslus. Šiuo metu šeimyna darbus dalijasi pusiau – sūnus yra atsakingas už auginimo procesą, o tėtis – už techninę dalį. Ūkininkavime Augustui itin svarbi ekologija, todėl reikiamų žinių vyras semiasi iš užsienio specialistų.  

„Šiuo metu iš amerikiečio mokausi mikroskopijos ir mikrobiologijos pagrindų. Lietuvoje nėra tokių specialistų. Dabar žalioji revoliucija eina per visus sektorius, ypač per žemės ūkį. Tie pokyčiai labai reikalingi, juos reikia atlikti dabar. Kai turi tą žemės lopinėlį, supranti, kad esi atsakingas ne tik už savo kiemą, šeimą, bet ir už visą likusį pasaulį. Ūkininkavimas yra labai asmeninis dalykas, kiekvienas ūkis yra skirtingas. Aš koncentruojuosi į auginimą, ekologiją, dirvožemio saugojimą ir stengiuosi suvokti, kaip ten viskas veikia. Mikrobiologija, mikroskopija ir yra tai“, – mintimis dalijasi Augustas.

Įsiliejus į ūkio gyvenimą jaunai šeimai kilo dar viena idėja  – gaminti kanapių sėklų aliejų. Šis sumanymas gimė dėl labai paprastos priežasties – Masevičių netenkino rinkoje esančio aliejaus kokybė.

„Pažiūrėję į Italijos alyvuogių aliejaus gamintojus, jų produktų kokybę ir pateikimą, mes matome bendrą ryšį tarp gaminio kokybės, pakuotės ir dizaino. Lietuvoje galbūt tu ir nusiperki gerą aliejų, bet dažnai jis yra nekokybiškuose buteliukuose, o jau net nekalbu apie patį blogiausią variantą – aliejų plastikinėje taroje. Karšto spaudimo aliejus yra kitaip apdirbtas, jis nėra toks jautrus, bet visi gyvieji aliejai – nefiltruoti, nerafinuoti, šalto spaudimo – absorbuoja mikroplastiką. Mus, kaip meno srities atstovus, labai erzino tokie neatitikimai“, – mintis dėsto G. Nazaraitė-Masevičienė.

Aukščiausios kokybės kanapių aliejaus sukūrimui prireikė beveik dvejų metų – pora iki smulkmenų apgalvojo produkto dizaino detales, ilgai ieškojo pačios tinkamiausios formulės, aliejaus išgavimo technologijos. Gabrielė juokauja, jog ši kelionė buvo tokia ilga, kad per tą laiką į pasaulį spėjo ateiti  jų dukrytė Liuka.

„Norėjosi, kad viskas susijungtų į bendrą rezultatą, kuris mus pačius tenkintų kaip gamintojus ir kaip vartotojus – tiek dizainas, tiek taros kokybė, tiek pats spaudimo būdas, tiek galiojimo terminas. Per laiką atradome  technologiškai tinkamą skonį, aliejaus buteliukus vežamės iš Italijos, į tokius jie pilsto alyvuogių aliejų. Jie atitinka pačius aukščiausius kokybės standartus – tiek stiklo storis, tiek spalva, tiek nepralaidumas saulės šviesai. Jei nori padaryti gerą gaminį, tai užtrunki ilgai, bet tuomet turi sunkiasvorį produktą, kurį bus sunku išstumti iš rinkos“, – pasakoja moteris.

„MASA“ pavadinimas taip pat pasirinktas neatsitiktinai. Augustas jame surado net keletą reikšmių – visų pirma, pavadinimas koreliuoja su Masevičių pavarde, lotyniškai „masa“ reiškia svorį, o būtent tokį – svarų produktą šeima ir siekė sukurti. Taip pat pavadinimą galima susieti su viena Afrikos gentimi, kurios nariai užsiima nearimine žemdirbyste, nes dirvožemis jiems – dievybė.

Kokybiškas produktas greitai surado savo pirkėjus. Pasak Masevičių, reklamai didelio dėmesio jie neskiria, aliejų žmonės gali įsigyti socialinėse platformose, keliose Vilniuje bei Kaune įsikūrusiose parduotuvėse ir „Kuchmistruose“. Nors kol kas daliai lietuvių kanapės vis dar asocijuojasi su narkotinėmis medžiagomis, tačiau, pasak poros, situacija po truputį gerėja, žmonių maisto pažinimo kultūra auga, todėl užsakymų ūkininkams nestinga.

Virtinę darbų ūkyje šie du jauni žmonės geba derinti ir su darbais sostinėje – jie ir toliau tęsia savo kūrybinę veiklą. Jaunuolių meilė menui užgimė dar mokyklos laikais, pasak Gabrielės, tuomet jie turėjo visišką laisvę kurti ir įgyvendinti net pačias beprotiškiausias idėjas. Po dešimties metų sugrįžusi į gimtąjį miestą moteris jį rado pasikeitusį. Anot jos, Šakiai turi kuo pasididžiuoti, pavyzdžiui, muzikinis festivalis „Beatričės vasaros“ yra labai brandus ir svarus renginys, tačiau miestui be galo trūksta įvairovės.

„Niekaip nesuprantu, kaip užgeso laisvė, kuri buvo duota jaunimui kurti. Kur užsidarė durys ir kodėl niekas jų neįsileidžia su visomis idėjomis? Kultūra tai ne vien operos solistai ir ne vien „Du Donatai“, tai yra labai didelę paletę spalvų turintis reiškinys, tai yra gyvas organizmas. Mes pasidarėm visi labai formalūs, norim būti pagal raidę, teisingi, kad galėtume pasididžiuoti, pasipuošti“, – stebėjosi G. Nazaraitė-Masevičienė.

Sustabarėjęs miesto kultūrinis gyvenimas prašosi naujų vėjų – pasak Gabrielės, minčių pradėti kokią nors veiklą Šakiuose tikrai kyla, tačiau viskam turi ateiti savas laikas. Idėjų nestinga ir ūkyje – sėkmingai startavus „MASA“ kanapių sėklų aliejui, jaunųjų ūkininkų galvose apstu minčių apie produkcijos išplėtojimo galimybes. Visgi kol kas šias mintis ir idėjas pora pasilieka sau, nes, kaip juokauja Gabrielė, pasakius garsiai, neišsipildys.  

Agnė Kereišiūtė