Seime vyko diskusija dėl planuojamo Suvalkijos (Sūduvos) nacionalinio parko steigimo. Jo dalimi galimai taps ir mūsų rajono teritorijos – daugiausiai žemdirbių laukai, tad į jų nuogąstavimus, rūpimus klausimus ir bandė atsakyti Aplinkos ministerijos ir saugomų teritorijų tarnybos atstovai, gamtininkai. Reikia ar ne Suvalkijai (Sūduvai) nacionalinio parko – diskutavusių nuomonės išsiskyrė.

Diskusiją inicijavęs Seimo narys Giedrius Surplys susitikimo pradžioje priminė, kad Suvalkijos nacionalinio parko steigimas buvo suplanuotas dar 2008 m., o praeitų metų gruodžio pradžioje, Vyriausybei pritarus rengti nacionalinio parko planavimo schemą, sujudo Suvalkijos žemdirbiai. Šiems kilo daug klausimų: kokie laukia apribojimai, kokiais principais vadovaujantis jis steigiamas bei kokios kūrimosi procedūros laukia.

„Mes dalyvausim visur, kur būsim kviečiami, atsakysime į visus klausimus, nes nėra ko slėpti, – kalbėjo aplinkos ministras Simonas Gentvilas. – Šitas Suvalkijos nacionalinis parkas steigiamas dėl ten gyvenančių žmonių, nuostabios gamtos, dėl etnografinio identiteto, kurį mes turime išsaugoti ir puoselėti. Tai nėra Vilniaus projektas Sūduvoje ar Suvalkijoje. Tai yra suvalkiečių ir sūduviečių projektas jų pačių labui. Įkūnyti tai, ką jie turi geriausia.“

Ministras pastebėjo, kad kuomet anksčiau Lietuvoje buvo steigiami nacionaliniai parkai, nebuvo privačios žemės nuosavybės, todėl ir jokios diskusijos su visuomene nevyko. Jis žadėjo, kad šis Suvalkijos nacionalinio parko steigimas bus demokratiškas, bus įsiklausoma į gyventojų, ūkininkų nuomonę.

„Ten, kur žmonės tikrai nenorės turėti nacionalinio parko, mes atsitraukinėsim nuo tų teritorijų ir saugosime tai, kas paveldui, gamtai yra vertinga ir unikalu, – tikino ministras. – Ūkinė veikla, statybos, kai kur ir pramonė, žemės ūkis vyksta visuose nacionaliniuose parkuose. Bus kai kurie nacionaliniams parkams būdingi sugriežtinimai, pavyzdžiui, miškų ūkininkavime plynieji kirtimai turėtų būti sumažinti.“

Išsamiau būsimo Suvalkijos nacionalinio parko kūrimo gaires nubrėžė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadovas Albertas Stanislovaitis, kuris priminė, jog šalyje yra penki nacionaliniai parkai, o įsteigus šeštąjį – visi užimtų apie 3 proc. Lietuvos teritorijos.

Tarnybos vadovas, kalbėdamas apie nacionalinio parko įkūrimą, akcentavo ir parko naudą sakydamas, jog tai galimybė gerinti Suvalkijos turistinį įvaizdį, pritraukti investicijų, pasirinkus aplinkai palankų ūkininkavimo būdą, galimybė gauti išmokas, sudaromos sąlygos plėtoti turizmą ir kita. A. Stanislovaitis pridūrė, kad planavimo schemos rengimo procesas užtruks iki 18 mėnesių.

„Siūlomos teritorijos ribos dar nėra Suvalkijos nacionalinio parko ribos. Tai yra planavimo teritorija, kurioje bus diskutuojama, kur ir koks bus nacionalinis parkas. Siūlomos teritorijos ribos nustatomos, keičiamos planavimo proceso metu“, – akcentavo A. Stanislovaitis.

Kaip pridūrė tarnybos vadovas, šiuo metu potencialaus Suvalkijos nacionalinio parko ribose jau yra apie 60 proc. esamų saugomų teritorijų. Jis pripažino, kad iš numatyto parko teritorijos 57 proc. dirbama žemė, 30 proc. miškai. Kalbėdamas apie ūkininkavimą nacionaliniame parke A. Stanislovaitis akcentavo, jog saugomose teritorijose leidžiamas ūkininkavimas (jei nėra kitų specialių žemės naudojimo sąlygų), pabrėžė, kad pagamintoms prekėms ar teikiamoms paslaugoms bus galima gauti saugomos teritorijos produkto ženklą, kuris suteikia papildomą žinomumą, jog galima įrengti iki 25 m aukščio vėjo jėgainę savo reikmėms ir pan.

„Ir pagrindinis dalykas, jeigu norime pasiekti kokį tikslą – bendraukime. Turi sugyventi nacionalinis parkas ir ūkininkai“, – kalbėjo tarnybos vadovas.

Įžvalgomis apie Sūduvos nacionalinio parko kūrimą pasidalino ir gamtininkas Selemonas Paltanavičius, kuris pirmiausiai akcentavo, jog reikėjo plačiau apie visa tai informuoti žmones bei pateikė siūlymą nepamiršti ir Kazlų Rūdos miškuose esančių istorinių objektų ir vietovių, kurios galėtų pretenduoti tapti nacionalinio parko dalimi.

„Svarbu, kad nebūtų dirbtinumo ir kad šis parkas būtų prigimtinis dalykas“, – kalbėjo S. Paltanavičius.  

Į tokį pastebėjimą sureagavęs šios savivaldybės meras Mantas Varaška tikino, kad jei nacionalinis parkas bus planuojamas salų principu, Kazlų Rūdos savivaldybė galbūt ir norėtų būti to parko dalimi bei puoselėti, pavyzdžiui, natūrinį miško ūkį.

Diskusijoje dalyvavusi Seimo narė Irena Haase teiravosi, kokiais kriterijais vadovaujantis formuojama Suvalkijos nacionalinio parko teritorija, kadangi ne tik Kazlų Rūdos, bet ir Marijampolės sav. neįtrauktos. Kas lauktų gyventojų statant ūkinius, gamybinius pastatus ir pan.

Kaip paaiškino Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadovas A.Stanislovaitis, nacionalinio parko teritorijos atspirties taškas buvo Lietuvos teritorijos bendrasis planas, o statybų reglamentavimas bus vykdomas pagal nacionalinio parko nuostatus.

Anot A. Stanislovaičio, miškai į parko ribas įtraukiami dar ir todėl, kad juose yra nemažai Europoje saugomų rūšių buveinių, be to, du trečdaliai miškų yra valstybiniai. Seimo nario Algirdo Butkevičiaus teigimu, Vištyčio gyventojai skundžiasi, kad, esant regioninio parko statusui, negali ne tik namo rekonstruoti ar susitvarkyti, bet nuovažos įsirengti. Kaip tikino ministras, ateityje numatoma savivaldai, o ne Saugomų teritorijų tarnybai palikti visus statybų derinimo klausimus. Anot aplinkos ministro, per metus šalies saugomose teritorijose išduodama 12–15 tūkst. statybos leidimų, neišduodama tik kelios dešimtys.

Rajono meras Edgaras Pilypaitis kalbėjo apie tai, kad visas susipriešinimas kilo dėl apskritai didelio nepasitikėjimo institucijomis. Jo tikinimu, kai bendrasis Lietuvos planas buvo pristatinėjamas Regionų plėtrų taryboms, apie jokį nacionalinio parko steigimą nebuvo net užsiminta. Jis teiravosi, ar bus prieinamos ES struktūrinių fondų lėšos. Prašė, kad plano rengėjai atvyktų  ir vertintų situaciją vietoje.

Aplinkos ministras tikino, kad per ateinančius dvejus metus ateis su projektais, kurie išpuoselės regioną.

„Vienas jų – regioninis dviračių takas palei Vištytį, bet reikia galvoti ir apie Šakių savivaldybę, turistinius objektus, kurie galėtų atsirasti. Tai ateisime ir su investicijomis. Iš Europos struktūrinės paramos pinigai daugiau skirti bus gamtosauginiams nei turistiniams objektams“, – kalbėjo ministras.

Diskusijos metu pasiteiravus Vilkaviškio rajono mero Alberto Neiberkos, ar šis už ar prieš Suvalkijos nacionalinio parko steigimą, šis atsakė, jog šiandien linkęs  nepritarti. Ketvirtadalis numatyto nacionalinio parko teritorijos – Vilkaviškio rajone.

„Šiai dienai mūsų rajone yra surinkta virš tūkstančio gyventojų parašų nepritarti nacionaliniam parkui. Kaip jūs nustatysite, kad žmonės nepritaria ar pritaria, vyks apklausa ar užteks pasikalbėjimo?“ – teiravosi meras.

Kaip aiškino ministras, planuojamo parko teritorijoje yra per 14 tūkst. sklypų ir kiekvienas savininkas raštiškai bus informuotas apie planavimo proceso pradžią, kiekvienam motyvuotai bus atsakyta į pastabas ir pasiūlymus.

Į pokalbį įsiterpusi Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė akcentavo, kad apsaugos režimas vienodas tiek regioniniame, tiek nacionaliniame parke, išskyrus dėl miškų ūkinės veiklos.

„Niekada, įsteigus regioninį ar nacionalinį parką, nebuvo nutraukta jokia žemės ūkio veikla“, – tikino R. Baškytė.

Tiesa, nors salėje nesimatė Žemės ūkio ministerijos, žemdirbių organizacijų atstovų, tačiau į diskusiją atvyko būrys rajono ūkininkų, kurie, kaip patys tvirtino, tik diskusijos gale gavo pasisakyti po kelias minutes. Kalbėjusi ūkininkė Irma Bartkutė pirmiausiai akcentavo, kad žiniasklaidoje ūkininkai pristatomi kaip nusistatę prieš nacionalinio parko kūrimą.

„Mes, kaip ūkininkai, laikomės visų reikalavimų, saugom tą gamtą. Žemės ūkio veikla stipriai yra kontroliuojama, labiausiai mus neramina, kad Kudirkos Naumiesčio, Sintautų, Žvirgždaičių seniūnijos, Totorviečių gyvenvietė, Tarpučiai, Braškiai, Žaltynai patenka į nacionalinio parko teritoriją, tačiau čia nėra jokio etnografinio, istorinio, kultūrinio paveldo. Ta teritorija yra dirbami laukai, žemės ūkio veiklą čia vykdė mūsų seneliai ir proseneliai. Kokiu pagrindu buvo įtraukta visa šita teritorija?“ – teiravosi I. Bartkutė, ją domino ir kokie ribojimai atsiras veiklą vykdantiems miško savininkams, kaip reikės kurtis jauniesiems ūkininkams.

„Kas gali garantuoti, kad, įteisinus nacionalinį parko statusą, neatsiras kažkokie žemės ūkio veiklos ribojimai?“ – klausė ūkininkė.

R. Baškytė trumpai pakomentavo, kad kol kas nėra Suvalkijos nacionalinio parko teritorijos: yra potenciali ir planuojama teritorija. Rajono ūkininką Juozą Bartkų domino būsimo parko steigimo kaštai bei administravimas. Jam buvo paaiškinta, kad parko steigimo procesui per dvejus metus numatyta iki 200 tūkst. eurų ir didžioji dalis išlaidų – pašto išlaidoms, o vieno šalies nacionalinio parko metinis biudžetas yra apie 700 tūkst. eurų.

Ūkininkai turėjo ir daugiau klausimų, pavyzdžiui, dėl kompensacijų mokėjimo, apribojus miškininkystės veiklą. Sintautiškis Ignas Duoba teiravosi ir dėl medžioklės atsiradus nacionalinio parko statusui, sklypų skaidymo ir formavimo. Jam buvo paaiškinta, kad nei medžioklė, nei žvejyba nacionaliniame parke nėra draudžiama, tik netoleruojamas dirbtinis žvėrių šėrimas, sklypų jungimas taip pat nėra draudžiamas.

Be abejo, diskusijoje dalyvavę etninės kultūros specialistai kėlė klausimą ir dėl paties parko pavadinimo, šie pasisako, kad pavadinime atsirastų Sūduvos pavadinimas.

Kol kas atrodo, kad dėl Suvalkijos nacionalinio parko steigimo klausimų daugiau nei atsakymų, tad Aplinkos ministerija ieškos vietinių ambasadorių, kurie kontaktuotų su vietos visuomene ir rastų bendrą kalbą su visais.