Rajono ūkininkai ir gyventojai nepalaiko parko idėjos, jie labiausiai sunerimę dėl galimų naujų ribojimų žemės ūkio ir namų ūkio valdose, mat patekus į nacionalinio parko teritoriją, ribojimų gali tekti laikytis. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Praėjusį ketvirtadienį Kudirkos Naumiestyje rajono ūkininkai bei gyventojai atvyko pasikalbėti su aplinkos ministru Simonu Gentvilu bei Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) atstovais apie nacionalinio parko steigimą. Nors ministras užtikrino ūkininkus, kad parko nepradės planuoti be sutarimo, rajono gyventojų verdiktas griežtas – ne nacionalinio parko idėjai. Tiesa, institucijų atstovai taip ir neatsakė, kas yra tokio vertingo planuojamoje parko teritorijoje, kad tas teritorijas reikia saugoti.
Į Kudirkos Naumiestį atvyko apie pusantro šimto žmonių, kurių sklypus galimai apims naujasis Sūduvos (Suvalkijos) nacionalinis parkas.
„Atvažiavom kalbėtis. Atsakyti į visus klausimus, kurie jums kyla. Jeigu neturim atsakymų ir negalim atsakyti – tai pasakyti, kad ar atsitraukiam, ar neplanuojam čia parko“, – tokiais žodžiais susitikimą pradėjo aplinkos ministras S. Gentvilas.
Ministras pristatė ir naująją VSTT direktorę Agnę Jasinavičiūtę (nors dar sausio 9 d. Seime vykusiame susitikime VSTT atstovavo kitas vadovas. – red. past.), kuri susirinkusius supažindino, kodėl apskritai saugomos teritorijos Lietuvoje, bei pristatė Suvalkijos nacionalinio parko steigimo svarbą ir idėją. Tarnybos vadovė akcentavo, kad šiuo metu siūlomos ribos tai nėra nacionalinio parko ribos, bus ieškoma ir tariamasi dėl tikslių teritorijų, kurias ir kokiuose Suvalkijos miestuose, miesteliuose ir rajonuose reikia saugoti.
„Ūkininkauti nacionaliniuose parkuose tikrai yra galimybė ir gauti tiesiogines išmokas, taip pat vienkartines kompensacijas už numatomus apribojimus. Nacionaliniuose parkuose mes labai skatiname smulkų, vidutinį verslą, vykdyti pažintinį turizmą, – kalbėjo A. Jasinavičiūtė. – Gal jūs tame parke galėtumėte auginti skudų veislės avis? Saugomos teritorijos yra pliusas ir savivaldai, kuomet yra pritraukiamos investicijos. Kalbant apie statybas, nacionaliniame parke yra leidžiama statyti naujus statinius, rekonstruoti esamus pastatus bei buvusias sodybas atkurti. Sklypų skaidymas leidžiamas, jeigu po padalinimo sklypas lieka ne mažesnis nei 7 hektarai.“
Kas dėl parko steigimo labiausiai neramina žemdirbius, plačiau išsakė sintautiškis ūkininkas Ignas Duoba, kuris paminėjo, kad yra surinkta 400 gyventojų, nepritariančių nacionalinio parko idėjai, parašų.
„Turim du dirbtinius telkinius Sintautų ir Totorviečių su neaiškia ateitimi ir pasenusiomis užtvankomis. Turim ištiesintą ir išgilintą Pentos upelį, kuris prasmirsta vasarą, nes mažas vandens debetas. Sovietinės statybos pastatai, kolektyvizacijos dėka visi suginti į gyvenvietę, sodybų seniai nėra, o likusios pavienės seniai sukiužusios ir niekas ten nieko neatstatinės, – tokį vaizdą nupiešė ūkininkas. – Visur vyrauja dirbami laukai su melioracinėmis sistemomis. Mes neturim, kaip Anykščiuos, lomų, pievų, slėnių. Tik pavieniai pievų lopukai pamiškėse. Ar tai yra aktualu steigiant nacionalinį parką? Ką pas mus galima žiūrėti turistui? Pas mus yra gamybiniai laukai.“
I. Duoba ir toliau vardijo, kad vis dar stovintys kolūkių fermų griuvėsiai nepuošia krašto, driekiasi antžeminės elektros linijos.
„Šešupės krantas buldozeriu nustumdytas įrengiant vaizdo stebėjimo kameras. Kas 50 metrų stulpai kameroms stovi. Kas žino, gal ateityje tvora atsiras, kaip nuo Baltarusijos. Ką mes ten turistui parodysime? Ten prarastas kraštovaizdis, – žodžių į vatą nevyniojo I. Duoba. – Seime diskusijos metu buvo pasakyta, kad visos lėšos bus ne rekreacijai ar turizmui, o gamtosauginiams tikslams. Jūs patys žinote, kad čia niekas nevažiuos ir nieks nieko neveiks.“
Ūkininko įsitikinimu, aplinkos ministerija procesą pradėti turėjo nuo diskusijos su gyventojais bei ūkininkais, o tik paskui priimti teisės aktą dėl paties proceso inicijavimo.
I. Duobai paprašius pabalsuoti, kas nepritaria nacionalinio parko steigimui, salėje pakilo rankų jūra.
Ir kiti kalbėję žemdirbiai nesitikėjo, kad nacionalinis parkas kažką pagerins žmonių gyvenime, tad teiravosi tiesiai šviesiai – ką reikia tokio saugoti Kudirkos Naumiesčio, Sintautų apylinkėse?
Atsakymą bandžiusi pateikti VSTT vadovė tikino, jog šioje teritorijoje randamos ES saugomų rūšių buveinės, tačiau paprašyta įvardyti konkrečias vietas – atsakyti negalėjo. Jai į pagalbą atskubėjusio Aplinkos ministerijos atstovo Algirdo Klimavičiaus pastebėjimu, žmonės galbūt yra šiek tiek nenuoširdūs sakydami, kad reikia saugoti ir tuos krašto upelius, pelkes ar pievas, bet „saugoti reikia ne mano kieme“.
„Konkrečiai dėl tų buveinių, tai yra keli tipai plačialapių miškų, upių slėniuose išlikę ganomos arba šienaujamos pievos. Tai nėra kažkokios išskirtinės, unikalios kitos buveinės, bet nuo žmogaus ūkinės veiklos priklausančios pievų buveinės. Jas reikia nuganyti arba nušienauti ir jei ūkinė veikla nutrūks, jos sunyks. Todėl ir saugomų teritorijų personalas deda daug pastangų, kad paskatintų tokios ūkinės veiklos sugrąžinimą“, – aiškino A. Klimavičius.
Kalbėjęs ministras priminė, kad ministerija yra pasirengusi peržiūrėti 10–15 žemės sklypų iš planuojamos nacionalinio parko teritorijos ir pateikti atsakymus, kaip keičiasi ribojimai žemės ūkio valdose nacionalinio parko steigimo metu.
Kad informacija ūkininkų apie minėtas saugomas buveines nepasiekia, pavyzdį pateikė Keturnaujienos krašto ūkininkas Mindaugas Mažeika.
„Nusiperku Novos draustinyje sklypą ir susiduriu, kad yra apribojimai. Pasirodo, 2015 m. nustatyta ta buveinė, jokios informacijos nėra. Penkis metus aš ją ariu, o pas jus stovi kaip buveinė. Kitame sklype žemę ariu jau dešimt metų, pasižiūriu 2019 m. sklypui uždėtos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Gal reikėjo per tuos 10–15 metų eiti su žmonėmis ir kalbėtis“, – kalbėjo šio krašto ūkininkas.
Savo poziciją išsakė ir rajono meras Edgaras Pilypaitis, kad jei būtų kuriamas nacionalinis parkas, matytų įtrauktą Kudirkos Naumiesčio miestą, kuris jau dabar yra urbanistinis draustinis.
Nuomonę išsakė ir šio krašto ūkininkas Edmundas Raškauskas akcentuodamas, kad norima įtraukti į nacionalinio parko sudėtį derlingiausias žemes, kuriose intensyviai ūkininkaujama, teiravosi, ar ministerija „sugebės apsaugoti naumiestiečius nuo pavasarinės ekologinės katastrofos – deginamos žolės Kaliningrado srityje“.
Išklausęs išsakytas mintis ministras S. Gentvilas dar kartą patikslintino, kad su kiekvienu žemės ūkio ir namų ūkio valdos savininku, kurio žemė atsidurs nacionaliniame parke, bus tariamasi. O į pastebėjimą apie pasienio teritoriją ministras reagavo, kad yra paradoksali situacija: kartais pasienio zonos, kariniai poligonai yra teritorijos, naudingos gamtai klestėti. Kalbant apie medžiotojų nerimą dėl numatomų apribojimų (nacionalinio parko teritorijoje nebus galima papildomai šerti žvėris), ministerijos atstovas A. Klimavičius taip pat turėjo atsakymą, jis akcentavo, kad papildomas laukinių žvėrių šėrimas yra ydingas.
Gyventojai turėjo ir klausimų dėl saulės elektrinių statybų parke. Ar nešvaistomi mokesčių mokėtojų pinigai mokslininkų tyrimams, jei rezultatai nepasiekia ūkininkų? Kalbėjusi Seimo narė Irena Haase ragino ministrą išgryninti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, numatomus ribojimus, galimas kompensacijas, jei bus įkurtas parkas, ir informuoti gyventojus, žemdirbius. Ūkininkas Juozas Pukelis tiesiai šviesiai kalbėjo, kad į pašešupį jokio turisto nepriviliosi ir dėl mašalų bei uodų.
Susitikimo dalyviai siūlė įtraukti į planuojamo nacionalinio parko sudėtį Panemunių regioninio parko teritoriją, Novaraisčio draustinį. Kalbėjęs tarybos narys Bernardinas Petras Vainius ragino „nelipti ant to paties grėblio“ dėl parko, kurio įsteigimas jau buvo inicijuojamas ir anksčiau, o jam nebuvo pritarta. Tarybos narys Romas Pukinskas svarstė, kodėl nei rajono strateginiame veiklos, nei teritorijų plane nebuvo užsimenama apie jokį nacionalinio parko kūrimą, o rajono vicemeras Darius Jakavičius ragino atsitraukti nuo Šakių krašto žemdirbių dirbamų žemių.
Tiesa, ministro pasakymas, kad „Lietuvoje dominuoja augalininkystė ir kažkur reikia pereiti į gyvulininkystę“, sulaukė neigiamos susitikimo dalyvių reakcijos.
„Mes tikrai nenusavinsim jūsų privačios nuosavybės ir žemių. Preliminarios parko teritorijos 60 procentų jau yra saugoma, dar dėl dešimtadalio turime jums per tuos pusantrų metų atsakyti, kodėl aukšto derlingumo balo sklypas potencialiai svarstomas būti įtrauktas į nacionalinio parko sudėtį. Jei nėra čia ko saugoti, mes atsitraukiame“, – kalbėjo aplinkos ministras, žadėdamas pateikti aiškius reglamentus, kurių gali tekti laikytis žemės sklypų savininkams, jei šių valdos patektų į nacionalinio parko teritoriją.
Beje, Vištyčio gyventojai ir ūkininkai ministrą pasitiko daug audringiau nei Kudirkos Naumiestyje. Beveik 400 žmonių netilpo į susitikimą, traktorius buvo papuošę parko steigimui nepritarančiomis frazėmis.
„Atvažiavom kalbėtis. Atsakyti į visus klausimus, kurie jums kyla. Jeigu neturim atsakymų ir negalim atsakyti – tai pasakyti, kad ar atsitraukiam, ar neplanuojam čia parko“, – tokiais žodžiais susitikimą pradėjo aplinkos ministras S. Gentvilas.
Ministras pristatė ir naująją VSTT direktorę Agnę Jasinavičiūtę (nors dar sausio 9 d. Seime vykusiame susitikime VSTT atstovavo kitas vadovas. – red. past.), kuri susirinkusius supažindino, kodėl apskritai saugomos teritorijos Lietuvoje, bei pristatė Suvalkijos nacionalinio parko steigimo svarbą ir idėją. Tarnybos vadovė akcentavo, kad šiuo metu siūlomos ribos tai nėra nacionalinio parko ribos, bus ieškoma ir tariamasi dėl tikslių teritorijų, kurias ir kokiuose Suvalkijos miestuose, miesteliuose ir rajonuose reikia saugoti.
„Ūkininkauti nacionaliniuose parkuose tikrai yra galimybė ir gauti tiesiogines išmokas, taip pat vienkartines kompensacijas už numatomus apribojimus. Nacionaliniuose parkuose mes labai skatiname smulkų, vidutinį verslą, vykdyti pažintinį turizmą, – kalbėjo A. Jasinavičiūtė. – Gal jūs tame parke galėtumėte auginti skudų veislės avis? Saugomos teritorijos yra pliusas ir savivaldai, kuomet yra pritraukiamos investicijos. Kalbant apie statybas, nacionaliniame parke yra leidžiama statyti naujus statinius, rekonstruoti esamus pastatus bei buvusias sodybas atkurti. Sklypų skaidymas leidžiamas, jeigu po padalinimo sklypas lieka ne mažesnis nei 7 hektarai.“
Kas dėl parko steigimo labiausiai neramina žemdirbius, plačiau išsakė sintautiškis ūkininkas Ignas Duoba, kuris paminėjo, kad yra surinkta 400 gyventojų, nepritariančių nacionalinio parko idėjai, parašų.
„Turim du dirbtinius telkinius Sintautų ir Totorviečių su neaiškia ateitimi ir pasenusiomis užtvankomis. Turim ištiesintą ir išgilintą Pentos upelį, kuris prasmirsta vasarą, nes mažas vandens debetas. Sovietinės statybos pastatai, kolektyvizacijos dėka visi suginti į gyvenvietę, sodybų seniai nėra, o likusios pavienės seniai sukiužusios ir niekas ten nieko neatstatinės, – tokį vaizdą nupiešė ūkininkas. – Visur vyrauja dirbami laukai su melioracinėmis sistemomis. Mes neturim, kaip Anykščiuos, lomų, pievų, slėnių. Tik pavieniai pievų lopukai pamiškėse. Ar tai yra aktualu steigiant nacionalinį parką? Ką pas mus galima žiūrėti turistui? Pas mus yra gamybiniai laukai.“
I. Duoba ir toliau vardijo, kad vis dar stovintys kolūkių fermų griuvėsiai nepuošia krašto, driekiasi antžeminės elektros linijos.
„Šešupės krantas buldozeriu nustumdytas įrengiant vaizdo stebėjimo kameras. Kas 50 metrų stulpai kameroms stovi. Kas žino, gal ateityje tvora atsiras, kaip nuo Baltarusijos. Ką mes ten turistui parodysime? Ten prarastas kraštovaizdis, – žodžių į vatą nevyniojo I. Duoba. – Seime diskusijos metu buvo pasakyta, kad visos lėšos bus ne rekreacijai ar turizmui, o gamtosauginiams tikslams. Jūs patys žinote, kad čia niekas nevažiuos ir nieks nieko neveiks.“
Ūkininko įsitikinimu, aplinkos ministerija procesą pradėti turėjo nuo diskusijos su gyventojais bei ūkininkais, o tik paskui priimti teisės aktą dėl paties proceso inicijavimo.
I. Duobai paprašius pabalsuoti, kas nepritaria nacionalinio parko steigimui, salėje pakilo rankų jūra.
Ir kiti kalbėję žemdirbiai nesitikėjo, kad nacionalinis parkas kažką pagerins žmonių gyvenime, tad teiravosi tiesiai šviesiai – ką reikia tokio saugoti Kudirkos Naumiesčio, Sintautų apylinkėse?
Atsakymą bandžiusi pateikti VSTT vadovė tikino, jog šioje teritorijoje randamos ES saugomų rūšių buveinės, tačiau paprašyta įvardyti konkrečias vietas – atsakyti negalėjo. Jai į pagalbą atskubėjusio Aplinkos ministerijos atstovo Algirdo Klimavičiaus pastebėjimu, žmonės galbūt yra šiek tiek nenuoširdūs sakydami, kad reikia saugoti ir tuos krašto upelius, pelkes ar pievas, bet „saugoti reikia ne mano kieme“.
„Konkrečiai dėl tų buveinių, tai yra keli tipai plačialapių miškų, upių slėniuose išlikę ganomos arba šienaujamos pievos. Tai nėra kažkokios išskirtinės, unikalios kitos buveinės, bet nuo žmogaus ūkinės veiklos priklausančios pievų buveinės. Jas reikia nuganyti arba nušienauti ir jei ūkinė veikla nutrūks, jos sunyks. Todėl ir saugomų teritorijų personalas deda daug pastangų, kad paskatintų tokios ūkinės veiklos sugrąžinimą“, – aiškino A. Klimavičius.
Kalbėjęs ministras priminė, kad ministerija yra pasirengusi peržiūrėti 10–15 žemės sklypų iš planuojamos nacionalinio parko teritorijos ir pateikti atsakymus, kaip keičiasi ribojimai žemės ūkio valdose nacionalinio parko steigimo metu.
Kad informacija ūkininkų apie minėtas saugomas buveines nepasiekia, pavyzdį pateikė Keturnaujienos krašto ūkininkas Mindaugas Mažeika.
„Nusiperku Novos draustinyje sklypą ir susiduriu, kad yra apribojimai. Pasirodo, 2015 m. nustatyta ta buveinė, jokios informacijos nėra. Penkis metus aš ją ariu, o pas jus stovi kaip buveinė. Kitame sklype žemę ariu jau dešimt metų, pasižiūriu 2019 m. sklypui uždėtos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Gal reikėjo per tuos 10–15 metų eiti su žmonėmis ir kalbėtis“, – kalbėjo šio krašto ūkininkas.
Savo poziciją išsakė ir rajono meras Edgaras Pilypaitis, kad jei būtų kuriamas nacionalinis parkas, matytų įtrauktą Kudirkos Naumiesčio miestą, kuris jau dabar yra urbanistinis draustinis.
Nuomonę išsakė ir šio krašto ūkininkas Edmundas Raškauskas akcentuodamas, kad norima įtraukti į nacionalinio parko sudėtį derlingiausias žemes, kuriose intensyviai ūkininkaujama, teiravosi, ar ministerija „sugebės apsaugoti naumiestiečius nuo pavasarinės ekologinės katastrofos – deginamos žolės Kaliningrado srityje“.
Išklausęs išsakytas mintis ministras S. Gentvilas dar kartą patikslintino, kad su kiekvienu žemės ūkio ir namų ūkio valdos savininku, kurio žemė atsidurs nacionaliniame parke, bus tariamasi. O į pastebėjimą apie pasienio teritoriją ministras reagavo, kad yra paradoksali situacija: kartais pasienio zonos, kariniai poligonai yra teritorijos, naudingos gamtai klestėti. Kalbant apie medžiotojų nerimą dėl numatomų apribojimų (nacionalinio parko teritorijoje nebus galima papildomai šerti žvėris), ministerijos atstovas A. Klimavičius taip pat turėjo atsakymą, jis akcentavo, kad papildomas laukinių žvėrių šėrimas yra ydingas.
Gyventojai turėjo ir klausimų dėl saulės elektrinių statybų parke. Ar nešvaistomi mokesčių mokėtojų pinigai mokslininkų tyrimams, jei rezultatai nepasiekia ūkininkų? Kalbėjusi Seimo narė Irena Haase ragino ministrą išgryninti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, numatomus ribojimus, galimas kompensacijas, jei bus įkurtas parkas, ir informuoti gyventojus, žemdirbius. Ūkininkas Juozas Pukelis tiesiai šviesiai kalbėjo, kad į pašešupį jokio turisto nepriviliosi ir dėl mašalų bei uodų.
Susitikimo dalyviai siūlė įtraukti į planuojamo nacionalinio parko sudėtį Panemunių regioninio parko teritoriją, Novaraisčio draustinį. Kalbėjęs tarybos narys Bernardinas Petras Vainius ragino „nelipti ant to paties grėblio“ dėl parko, kurio įsteigimas jau buvo inicijuojamas ir anksčiau, o jam nebuvo pritarta. Tarybos narys Romas Pukinskas svarstė, kodėl nei rajono strateginiame veiklos, nei teritorijų plane nebuvo užsimenama apie jokį nacionalinio parko kūrimą, o rajono vicemeras Darius Jakavičius ragino atsitraukti nuo Šakių krašto žemdirbių dirbamų žemių.
Tiesa, ministro pasakymas, kad „Lietuvoje dominuoja augalininkystė ir kažkur reikia pereiti į gyvulininkystę“, sulaukė neigiamos susitikimo dalyvių reakcijos.
„Mes tikrai nenusavinsim jūsų privačios nuosavybės ir žemių. Preliminarios parko teritorijos 60 procentų jau yra saugoma, dar dėl dešimtadalio turime jums per tuos pusantrų metų atsakyti, kodėl aukšto derlingumo balo sklypas potencialiai svarstomas būti įtrauktas į nacionalinio parko sudėtį. Jei nėra čia ko saugoti, mes atsitraukiame“, – kalbėjo aplinkos ministras, žadėdamas pateikti aiškius reglamentus, kurių gali tekti laikytis žemės sklypų savininkams, jei šių valdos patektų į nacionalinio parko teritoriją.
Beje, Vištyčio gyventojai ir ūkininkai ministrą pasitiko daug audringiau nei Kudirkos Naumiestyje. Beveik 400 žmonių netilpo į susitikimą, traktorius buvo papuošę parko steigimui nepritarančiomis frazėmis.
Rimas iš Gelgaudiškio:
