Šilgalių kaime, Slavikų seniūnijoje, įsikūręs Tautvydas Juškaitis nesėdi sudėjęs rankų. Magistro studijas baigęs vaikinas šeštus metus užsiima baidarių nuoma, tačiau tuo jo veikla neapsiriboja. Šiais metais jis baigė dvejus metus trukusius darbus ir atvėrė kaimo turizmo sodybos „Šešupės slėnis“ duris.

 

 

Tautvydas pripažįsta, kad dar studijuodamas magistrantūroje abejojo, ar eiti dirbti teisininko darbą didmiestyje, ar kurti verslą kaime. Apsisprendimą palengvino žinojimas, ko nori. „Labai norėjau sukurti ir turėti kažką savo, be to, norėjosi sulaužyti ir tam tikrus Lietuvoje tebegaliojančius stereotipus“, - pripažįsta vaikinas. Vienas tokių postsovietinių ir tebegaliojančių stereotipų, jog verslą gali kurti „gyvenimo matęs, maždaug 40 metų žmogus“. Kitas - jog Lietuvoje neįmanoma pradėti verslo, jei nesi milijonierius. „Atseit vos ne visose užsienio šalyse verslui pradėti vos ne šiltnamio sąlygos sudarytos, tik pas mus vargšus lietuvius ne. Tokia nuomonė ypač vyrauja tarp jaunimo. Jų nuomone, jei išvažiuosi į Angliją, Norvegiją ar Ispaniją, tai ten viskas eisis kaip iš pypkės, o Lietuvoje tai jau tikrai ne. Tai yra visiška nesąmonė ir, manau, sukurdamas verslą Lietuvos provincijos kaime tai įrodžiau“, - tikino T. Juškaitis.

Jaunasis verslininkas jau seniai mano, kad šalies kaimo turizmo sodybų problema - šabloniškumas. „Jos visos vienodos, nes egzistuoja stereotipas, kad kaimo turizmo sodyba - tai medinis namas kaime, kur yra pirtis, didelė salė, židinys, daug etnografinių rakandų. Statydamas kaimo turizmo sodybą „Šešupės slėnis“, labai norėjau pakeisti šį nusistovėjusį stereotipą ir supažindinti žmones su kitokiu požiūriu į kaimo turizmo sodybos estetinę pusę“, - tikino pašnekovas. Tad nieko nelaukdamas ir griebė jautį už ragų. Tuo labiau, jis suvokė, jog plėsti veiklą ekonominės krizės laikotarpiu, vargu, ar susiklostys palankesnės aplinkybės. Žinoma, Tautvydas pripažįsta, kad ekonomiškai pradėti statybas sunku, tačiau vardija ir privalumus – pigesnės statybinės medžiagos, darbų įkainiai, tačiau didžiąją dalį darbų atliko pats, mat turėjo tam laiko - baudžiamosios teisės studijas Vilniaus universitete tęsė neakivaizdžiai. Be to, pasibaigus krizei, nekilnojamojo turto kaina išaugs, o jis jau bus spėjęs investuoti, šį tą sukurti. Pabaigęs dvejus metus trukusius darbus, kai iš viešosios kaimo pirties ir gimė „Šešupės slėnis“, jis tikisi, jog atsiras pakankamai vartotojų, kurie galės ir norės pirkti jo teikiamas paslaugas.

Kurdamas savo kaimo turizmo sodybą Tautvydas stengėsi, jog ji būtų išskirtinė, tad atsižvelgė į naujausias interjero ir eksterjero mados tendencijas, tačiau neužmiršo klasikos, nenusigręžė nuo lietuviško kaimo etnografinių vertybių. „Manau, gavosi visai įdomus derinys. Sodyba ir novatoriška, ir nepraradusi lietuviško kaimo žavesio“, - savo darbą vertino T. Juškaitis. Pasak jo, tai lyg savotiškas kartų susikalbėjimas, gaivus gūsis ir akibrokštas senstančiame bei konservatyviame kaime. Vyresnio amžiaus žmonės gali pažvelgti iš jaunatviškos pusės į tokius dalykus kaip architektūra, estetika, kaimas, kaimo turizmas, o jaunimui aplinka primena šaknis, lietuviškumą. „Taip pat stengiausi sukurti kitokį požiūrį į prabangą. Sodyboje visi baldai pagaminti iš šimtamečio lietuviško ąžuolo masyvo. Veidrodžiai, skrynios, krosnelės bei kitos interjero detalės mena dvarininkų laikus, kai kurioms šioms interjero detalėms yra gerokai daugiau nei 100 metų“, - pasakojo „Šešupės slėnio“ savininkas, kurdamas sodybą nenusigręžęs ir nuo ekologijos. Sodyboje vyrauja ne tik detalės iš natūralaus medžio, bet ir statybinės medžiagos parinktos pagal tuos pačius principus. Net grindys yra iš plūkto ir šlifuoto betono. „Norėjosi, kad tokiam natūralios gamtos kampelyje derėtų sodyba, todėl teko prisitaikyti prie gamtos ir statyti ją kaip įmanoma ekologiškesnę ir praktiškesnę“, - patirtimi dalijosi Tautvydas.

Jis pripažįsta, kad kurdamas sodybą nuolat suko galvą, kaip padaryti, kokius sprendimus priimti, jog „Šešupės slėnyje“ būtų kuo patogiau klientui. Dabar Tautvydas gali suteikti nakvynę iki 40 žmonių, o pokylių salė talpina iki 50 žmonių grupes. Vaikinas įrengė patogius kambarius nakvynei, didelę pokylių salę, iš kurios galima patekti į dar didesnę mansardą ar erdvią virtuvę su valgomuoju. „Norėjosi, kad lankytojas jaustųsi erdviai, oriai, prabangiai, bet kartu ir atsipalaiduotų, todėl interjeras yra baltas ir neperkrautas. Išėjus į lauką, patenkama į erdvią stovyklavietę ant Šešupės kranto, kur kiekvienas gali surasti jam labiausiai tinkančią vietelę“, - tikino pašnekovas, pabrėždamas, jog jam svarbu, kad lankytojams nieko netrūktų, jie jaustųsi laisvi ir nevaržomi. Tad jis nekelia griežtų reikalavimų, taisyklių, į sodybą, kai čia vieši lankytojai, neužsuka. „Jei kažko prisireikia, klientai su manimi susisiekia telefonu ir jų poreikiai būna patenkinti. Man labai svarbu lankytojų privatumas ir laisvės pojūtis. Tai bene pagrindinis mano teikiamų paslaugų devizas“, - sakė T. Juškaitis.

Be to, kaip ir anksčiau, vaikinas nuomoja baidares, tad norintieji gali ne tik pasiplaukioti Šešupe, bet ir išsimaudyti kubile, išsinuomoti pirtį. Beje, jos dvi, kad reikalui esant sodyboje laiką galėtų leisti skirtingos kompanijos. Išskirtinumą diktuoja ir nepakartojama gamta. „Ji čia tikrai nuostabi“, - vertina šilgalietis. Aplink sodybą yra didelis žemės plotas, kurį juosia medžiai, šalia – Šešupė, kur nevaržomos plaukioja gulbės, laukinės antys, bebrai, netoliese gyvena ir pilkieji garniai. Kitame upės krante plyti Rusijos respublika, kurioje praktiškai nėra gyventojų ir vyrauja laukinė gamta. Tad argi gali būti geriau?