„Tado ūkyje“ sodinukų asortimentas itin platus,- čia prekiaujama ne tik vaismedžiais, uogakrūmiais, bet ir įvairiais dekoratyviniais spygliuočiais, lapuočiais bei vijokliniais augalais. „Galime pasiūlyti įvairių sodinukų,- nuo serbentų krūmo iki persikų, abrikosų ar graikinių riešutų. Turime vyšnių, trešnių, kriaušių, obelų ir kitų vaismedžių. Vis labiau mėgėjiškuose soduose populiarėja gervuogės, aktinidijos, šilauogės,“ - pasakojo Tadas Cvilikas. Anot jo, persikai ir abrikosai,- ne mūsų klimatinės zonos augalai, tad sodininkas, pavasarį pasisodindamas tokius sodinukus, turi suprasti, kad po trejų ar penkerių metų gali tekti šį medelį iš naujo atsodinti. Jei bus labai šalta žiema, medelis tikrai nušals.

 

Sodybose medelyno šeimininkas siūlo auginti tradicinius lietuviškus, šaltoms žiemoms atsparius vaismedžius. Sodinant obelis, reikėtų atkreipti dėmesį į sodinuko kilmę, jautrumą ir atsparumą ligoms. Svarbu žinoti, kokia sodybos dirvožemio sudėtis,- atsižvelgiant į tai ir reikėtų formuoti sodą bei daržą. Kaulavaisiai labiau mėgsta priemolį, kriaušės ir obelys  gerai augs ir mažiau derlingoje žemėje. „Siūlyčiau rinktis ne žemaūgius medelius, kurių šakos nuo vaisių tuoj ima linkti ir lūžti, o senovinius, tradicinius poskiepius. Vis dažniau žmonės sugrįžta prie tradicinių aukštaūgių vaismedžių. Žemaūgiai medeliai labiau tinka versliniam ūkiui, nes jų „tarnavimo“ laikas gana trumpas. Jei obelis ir kriaušes rekomenduojama sodinti rudenį, tai kaulavaisiams idealiausias sodinimo laikas yra ankstyvas pavasaris, net esant minusinei temperatūrai,“- ilgamete sodininko patirtimi dalijosi Tadas, rodydamas prie tvoros surikiuotus įvairiausius medelių sodinukus. Čia - turkiški riešutai, skiepyta aronija, kuri auga kaip medelis, kriaušės ir obels hibridas, vedantis geltonus desertinius vaisius, juodasis graikinis riešutas, tikra sodybų puošmena ir pasididžiavimas - lietuviškas ąžuolas, skeltalapis gluosnis ar raudonlapiai klevai. „Štai šios kuloninės obelys yra nereiklios dirvožemiui, atsparios įvairioms oro sąlygoms, tačiau derlingumas jų mažas, nors ir užauga iki 3 metrų aukščio. Vienastiebis medelis gali duoti vieną pintinę obuolių derliaus. Tokių obelų reikėtų auginti didelius kiekius,- sakykime, iš jų formuoti gyvatvorę,“ -  pasakojo pašnekovas.

Pastaraisiais metais mėgėjiškuose soduose ypač išpopuliarėjo šilauogės. „Aš šilauoges auginu jau dešimt metų. Ir anksčiau jas žmonės sodino, tačiau dabar jos ypač reklamuojamos. Sodininkai, norintys įsigyti tikrai gerų šilauogių sodinukų, pirmiausia turi atkreipti dėmesį į tai, kad sodinukas turėtų kuo didesnę šaknų sistemą. Jei indelis mažas, o krūmas metro aukščio, vadinasi, augalas jau peraugęs. Kiekvienais metais šilauogių sodinukai turi būti persodinami į vis didesnius vazonus,“- aiškino medelyno šeimininkas. Anot jo, komercinėje prekyboje matome mažame indelyje augančius didžiulius šilauogių krūmus. Deja, tokie augalai gero derliaus neduos. Be to, tai - importuoti sodinukai, net nematę žiemos, tad mūsų oro sąlygomis augs prasčiau. „Mūsų medelyne šilauogės žiemoja tiesiog lauke, todėl tikrai yra atsparios įvairioms oro sąlygoms,“- patikino Tadas. Svarbiausia, sodinant šilauogių sodinukus, naudoti rūgščią ( 3,8 - 4,5 proc. rūgštingumas) durpę, sumaišytą su smėliu ir smulkinta spygliuočių žieve. Paviršių užmulčiuoti 5-10 cm sluoksniu spygliuočių pjuvenomis arba medžio žievėmis.  Tokiu būdu bus užtikrintas reikiamas drėgmės kiekis šaknų sistemai. Šilauoges reikia sodinti paliekant bent po pusantro metro tarpus. „Šilauogės nėra ypač reiklios. Jas galima būtų auginti kad ir ant asfalto, prakirtus joms vietą ir ten pripylus tinkamos žemės,“- pastebi pašnekovas. Geriausia kas keleri metai padaryti tyrimą dėl žemės rūgštingumo, išsitirti, kokių medžiagų trūksta, o ne tręšti „iš akies“. Rekomenduojama šilauoges patręšti prieš vegetaciją, ankstyvą pavasarį, ir gegužės viduryje, jau prasidėjus vegetacijai.

 

Patyręs sodininkas pataria rinktis ankstyvas ir vidutinio ankstyvumo veisles, o ne vėlyvas, kurios pradeda nokti tik rudenį. Šilauogių produktyvumas - 3-4 kg uogų mėgėjiškuose soduose, o profesionaliuose priskinama ir iki 7 kg uogų nuo krūmo. Derlingiausi būna septynerių - aštuonerių metų krūmai. Šilauogių derlingumas labai priklauso nuo to, ar jos tinkamai genimos. Jas būtina genėti kasmet,- žiedinius pumpurus šilauogė sukrauna iš rudens. Pavasarį jau matosi, kurios šakos derlingos, o kurios nuvytę, apdžiūvę. „Krūmo genėjimas - ne šukuosenos darymas. Čia ne grožis, o teisingas genėjimas svarbiausia. Visas apšalusias, apdžiūvusias šakas reikia be gailesčio šalinti,“ - pastebi Tadas. Šilauogių yra apie 30 skirtingų veislių. Skirtingas yra ir uogų skonis. Uogienėms gaminti šilauogės netinka,- jas geriausia valgyti šviežias arba šaldyti šaldiklyje. Paplitusi nuomonė, jog šilauogės - „jaunystės” uogos, nes jose sukaupiamas didžiausias antioksidantų kiekis. Dideliu vitaminų kiekiu šilauogės tikrai nepasižymi, jų turi nedaug, tačiau labai įvairių.  Jų sultys gali būti naudojamos kaip vaistas, sergant bronchitu, sloga. Uogų  nuoviro kompresais gydoma egzema, nudegimai, negyjančios opos.