Populiariausios ir labiausiai Lietuvos sąlygomis tinkamos auginti mėsai yra Kalifornijos, Burgundijos, Vienos mėlynųjų, Naujosios Zelandijos baltųjų, pilkųjų triušių veislės, kadangi šie triušiai mažiausiai lepūs, sparčiai auga. Triušienos paklausa gana didelė, tačiau kailiukų (išskyrus trumpaplaukių triušių) realizavimas gana problemiškas. Ne vienas triušių augintojas kailiukus tiesiog sunaikina. Tai – svarbiausias šio verslo trūkumas. Dar viena triušių augintojams iškylanti problema – menka pašarų pasirinkimo galimybė. Lietuvoje gaminami tik vieno tipo kombinuotieji pašarai, todėl dauguma triušių augintojų juos gaminasi patys. Triušių augintojai gauna išmokas už sąlyginius gyvūnų vienetus. Kaip ir kiekviename versle, norint pasiekti gerų rezultatų triušininkystėje, pirmiausia būtina įsigyti sveikus grynaveislius triušius ir tinkamai juos prižiūrėti, teisingai šerti, laiku atlikti profilaktinius darbus ir vakcinavimą nuo ligų.

 

Lekėčiuose gyvenantis Edmundas Reimerys, triušių veislininkystės ūkio šeimininkas, šia veikla užsiima jau daugiau nei dvidešimt metų. Patyręs veisėjas sukaupta patirtimi mielai dalijasi ir su pradedančiaisiais triušių augintojais. Lekėtiškiui E. Reimeriui triušininkystė yra ir hobis, ir verslas. Anot jo, jei iš triušių auginimo būtų galima padaryti gerą biznį, šiuo metu Lietuvoje būtų ne šeši triušių veislininkystės ūkiai, o gal šešiasdešimt. Profesionalia veisline triušininkyste užsiimantis vyras veislinius triušius perka užsienyje, iš geriausių Europos triušių veisėjų. „Dažnai vykstu į Čekijoje, Vokietijoje bei Latvijoje organizuojamas parodas, nepraleidžiu Lietuvoje organizuojamų parodų,“- sakė veisėjas E. Reimerys, per kelis savo veikos dešimtmečius iš įvairių respublikinių ir tarptautinių veislinių triušių parodų parsivežęs daug garbingų apdovanojimų. Jo ūkyje šiuo metu yra veisiami Kalifornijos, Burgundijos, Naujosios Zelandijos veislių triušiai,  Prancūzų avinai ir Belgų milžinai. Beje, pastarieji užauga net iki 10 kg svorio. Patyręs triušininkystės specialistas E.Reimeris rekomenduoja triušių augintojams, ypač pradedantiesiems, rinktis vidutinio svorio mėsinių triušių veisles, kuriuos auginti apsimoka labiausiai ( skerdienos išeiga- apie 50 proc.). Šiuo metu „ant bangos“ yra Kalifornijos, Burgundijos ir Naujosios Zelandijos mėsinių triušių veislės.

Lekėtiškis veisėjas ypatingą dėmesį skiria veislinės medžiagos kokybei. Jis perka tik grynaveislius triušius, už kuriuos tenka pakloti net po kelis šimtus eurų. „Mano visa veislinė medžiaga yra įvežta iš Vokietijos, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos, todėl yra tikrai nepigi prekė. Na o kiekvienas žmogus ieško nusipirkti kuo pigesnę prekę, todėl gana dažnai nusprendžia  triušius pigiau pirkti turguje. Deja, čia pasitaiko visko,-  dažnai nusiperka pigesnį, bet tikrai prastesnį, negrynaveislį gyvūną. Tokiam triušių augintojui tikrai bus sunku tikėtis gerų rezultatų. Aš visiems savo grynaveisliams mėsiniams triušiams išduodu kilmės sertifikatus, todėl dėl jų produktyvumo ir veislės duodu tvirtas garantijas,“- pasakojo patyręs triušininkystės specialistas.  Vasaros mėnesiais kartu su jaunikliais veislyne auginama apie 300 triušių.

Veislinius triušius perka tiek pavieniai augintojai, tiek ir veislynų savininkai. „Norint užsiimti ne tik veislinės medžiagos pardavimu, bet ir rimta prekyba skerdiena, reikėtų turėti savo skerdyklą. O tai jau didelės investicijos. Apskritai, triušių augintojai daugiau dirba iš idėjos, o ne dėl pelno,“- sakė E. Reimerys. Rajone mėsinių triušių skerdiena prekiauja pavieniai triušių augintojai. Šiuo metu už kilogramą triušio skerdienos prašoma nuo 20 iki 29 litų. Triušių skerdienos, kurią ypač mėgsta sveiko gyvenimo būdo propaguotojai, galima įsigyti ir E.Reimerio ūkyje.

Triušiams būtina duoti geros kokybės visaverčių pašarų, papildomai pridėti vitaminų ir mineralinių medžiagų, ypač žiemą. Triušidėje būtina laikytis higienos reikalavimų, gertuvėse nuolat keisti vandenį. Negalima triušiams duoti drėgnos, pakaitusios žolės. Prieš šeriant tokią žolę, būtina ją padžiovinti. Lekėtiškis E. Reimerys, kaip ir daugelis kitų veisėjų, pašarus gamina pats. Jis kokybiškus kombinuotuosius pašarus ruošia net iš trylikos komponentų ir naudoja trijų rūšių pašarą, - jaunikliams, motininėms patelėms ir suaugusiems triušiams. „Prie kombinuoto pašaro papildomai triušiams duodu šieno, morkų, žiemą – pagraužti pušų šakelę. Su triušiais, kaip ir su žmonėmis,- jei mažam vaikui paduosi lašinių, jis tikriausiai suviduriuos. Jei mažam triušiukui duosi riebų pašarą, bus tas pats. Daugelis galvoja, kad užtenka triušiui duoti šieno bei runkelių ir jis užaugs. Tikrai ne. Jaunam triušiukui, bent iki keturių mėnesių amžiaus, būtinai reikalingi kombinuotieji pašarai. Tik vėliau suaugęs triušis jau gali būti šeriamas ir šienu, ir grūdais,“- pastebi triušių augintojas Edmundas. Per metus savo augintiniams jis sušeria apie 10 tonų kombinuotųjų pašarų.

Pradedantiesiems triušių augintojams E. Reimerys siūlo pradėti nuo vidutinių mėsinių triušių veislių (suaugusių triušių svoris - 5 kg). Jie nelepūs, gerai veda, nemaža skerdienos išeiga  ( 2-3 kg), jau po keturių mėnesių galima triušius skersti. „Tiems, kurie gyvena kaime ar gyvenvietėse ir turi noro bei galimybes auginti triušius, siūlyčiau įsigyti tris Burgundijos arba Kalifornijos veislės mėsinių triušių pateles. Sulaukus 3- 4 vadų, jums tikrai užteks šviežios dietinės mėsos ir savo šeimai, ir visai giminei bei kaimynams“,- sako E.Reimerys. Geriau auginti mažiau, bet tikrai geros veislės triušius. Rekomenduojama pirkti bent trijų mėnesių sulaukusius triušiukus. Triušių augimas, sveikata, produktyvumas ir kailių kokybė labai priklauso nuo jų laikymo sąlygų. Pasak E.Reimerio, norint sėkmingai verstis triušininkyste, reikia tinkamai rūpintis augintinių sveikata ir nepamiršti laiku taikyti profilaktinių priemonių prieš įvairias triušių ligas. Tai rekomenduojama daryti gegužės ir rugsėjo mėnesiais. Nuo pagrindinių triušių ligų,- maro ir maksimatozės, - gyvūnai skiepijami. Kita pavojinga liga -  pasteriopliozė. Triušių fermas reikia stropiai saugoti nuo vabzdžių, nes maksimatozę dažniausiai į fermas užneša būtent vabzdžiai.

Paklaustas, ar nesunku imti ir suvalgyti savo ilgaausį augintinį, kaip peržengti tam tikrą psichologinį slenkstį, pašnekovas šypteli: „Na iš pradžių yra tam tikras nemalonus jausmas, tačiau toks gyvenimas, - prie visko priprantama. Triušiena tikrai sveika mėsa, todėl tikrai verta ją valgyti. Štai vienas mano pažįstamas triušių augintojas jau 26 metus valgo vien triušieną ir per tą laiką nė karto nėra buvęs ligoninėje,“- pastebi Edmundas, pats ir visa jo šeima mėgstantys patiekalus iš triušienos ir žinantys daug puikių receptų.