Praėjo beveik mėnuo nuo nemenką ažiotažą sukėlusios pirmokų paskirstymo po būsimas klases tvarkos. Tiksliau, netvarkos. Kalbu apie Šakius, nes kaip šis klausimas buvo sprendžiamas kaimiškose mokyklose, nežinau, užtat kaip tai vyko Šakiuose, buvo kalbama viešai ir daug kur – kirpyklose, gydymo įstaigose, parduotuvėse... Ir vis raminau save, kad galbūt reikėtų susiturėti ir patylėti, tačiau iki šiol kamuojant dvejonėms svarstau – o kodėl?  Juk jeigu tu ar tavo aplinkos žmogus neturi būsimo mokinuko, tai ir nežinai, su kokiomis peripetijomis gali susidurti ir kas apskritai vyksta. O juk teisė žinoti viena prigimtinių žmogaus teisių.

Visiems seniai žinoma, kad prašymus į pirmą klasę dažnas tėvelis rašo dar likus keleriems metams iki jo vaikas peržengs mokyklos slenkstį. Ir ne todėl, kad vaikas gali nepatekti į mokyklą, bet todėl, kad pageidaujama konkretaus mokytojo. Ir ne todėl, kad vieni gražesni už kitus. O ką daryti, kad, kaip buvo šiais metais, pas vieną iš penkių būsimų pirmokų mokytojų pageidauja patekti daugiau nei pusė visų būsimų pirmokų, o nuo kai kurių bėga kaip nuo maro? Žinoma, galima svarstyti, kodėl taip yra, galima ieškoti atsakymo, kad kažko nepadaro kiti pedagogai, nes metai iš metų kartojasi ta pati situacija, tačiau niekam tai neįdomu, niekas nedaro išvadų, nepriima sprendimų, neįveda tvarkos, nors buvo kalbama, kad kai kurie pasipiktinę tėvai žingsniavo net į atsakingą savivaldybės administracijos skyrių...

 

Savaime suprantama, kad 70 pirmokų viena mokytoja tikrai nemokys ir kažkaip juos teks atrinkti. Čia ir prasideda „smagumai“, nes ypač šįmet buvo atrenkama „kažkaip“. Būtent tai labiausiai ir pykdė tėvus. Kaip vėliau aiškėjo, siutino net ne pats nepatekimo pas norimą mokytoją faktas, bet ryškėjančios aplinkybės, kaip tai vyko. Kai kuriais atvejais nebuvo normalaus paaiškinimo, kodėl tavo vaikas pakliuvo į vieną ar kitą klasę. O būtent to, mano manymu, labiausiai ir trūko. Jau jeigu atsakingi asmenys įsivėlė į tokius žaidimus, kai kuriems, ypač įtakingesniems tėvams pridalino per daug pažadų, ar negalėjo sugalvoti bendro melo, bendros sukurtos sistemos ir ją transliuoti kaip tiesą ir faktą tėvams, kad nebūtų juokingai graudu...

Štai ateina mama pasiteirauti, pas kurį mokytoją pateko jos atžala. Išgirdusi nepatinkančią informaciją iškart klausia, ar negalėtų vaikas būti pervestas į kitą klasę. Atsakingas asmuo prie akių vaiką perrašo į pageidaujamą klasę, bet jau už keliolikos minučių skambina ir sako, kad pasikeitė situacija. Įdomu, kaip? Skamba nerišlūs paaiškinimai apie ribotą mergaičių ir berniukų skaičių klasėje, paskui jau apie bendrą vaikų skaičių ir apie visus aukštąjį išsilavinimą turinčius mokytojus... Bet prieš tą keliolika minučių viskas buvo įmanoma. Kaip vėliau paaiškėja, tikriausiai būtent tada atėjo ta mama, kuri „Facebook“ pasiskelbė, kad jos vaikas pateko pas „tą“, bet ji norėtų pas „aną“, o išsikovojus pas „aną“ suprato, kad nori pas „kitą“. Ir pateko! Taip, teisingai supratote, dvi mokytojas iškeitė į trečią. Pasirodo, galima ir taip.

Oficialiai buvo skelbiama, kad sąrašai paaiškės tik birželio 4 d. Jeigu viskas skaidru, kaip galima būti užtikrintam iš vakaro ar dar anksčiau, kad tavo vaikas tikrai pateks pas norimą pedagogą? Jau nevardinsiu tų atvejų, kai net parduotuvėse skambėjo džiūgaujančių tėvelių žodžiai apie geras pažintis, užtikrintus susitarimus...

Visoje šitoje situacijoje yra ir kitų medalio pusių. Viena jų – tėvai žino, ko nori, bet administracijai tampa rakštimis „su savo pageidavimų koncertais“. Ir pageidauja, prašo ne tik mokytojų pirmokams, bet ir penktokams. Ko gero, ne be reikalo, nes ugdymo kokybė ypač svarbi ir mokytojas čia groja pirmu smuiku. O jeigu tas smuikas be stygų? Ne be reikalo sakoma, kad vieni yra mokytojai, o kiti tiesiog jais dirba. Gaila, kad tų pirmųjų nedaug, užtat ir vyksta kova, kaip pas juos patekti. Būtų smagu, kad ir kovoje būtų bent minimalios taisyklės.

Žinoma, galima pagalvoti ir apie tai, ką daryti tai vargšei pedagogei, kuriai lieka nuo bendro srauto nutrupėję ir dažniausiai su specialiaisiais poreikiais vaikai. Galima svarstyti apie nekokį mikroklimatą, kai pedagogai, administracija ir tėvai, pasidaliję „išminties“ perlais, nenori žiūrėti vieni kitiems į akis, bet šįkart ne apie tai.

Tiesa, mano vaikai nėra būsimi pirmokai.

Gintarė Martinaitienė
Laikraštis „Draugas“ Nr. 46 (8963)