Anuo metu Jėzus pasuko į miestą, vardu Najinas. Drauge keliavo jo mokiniai ir gausi minia. Prisiartinus prie miesto vartų, štai nešė numirėlį – vienturtį našlės sūnų. Kartu ėjo nemaža miesto minia.
Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir jis tarė: „Neverk!“ Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. O jis prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai.
Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų“ ir: „Dievas aplankė savo tautą“. Ta žinia apie jį pasklido po visą Judėją ir visą šalį. (Lk 7, 11–17)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Luko tekstas pasakoja apie I amžiaus pirmojoje pusėje įvykusį susitikimą prie Najino miesto vartų: iš vienos pusės ėjo liūdna procesija, kuri palydi jauną našlės sūnų į kapines; iš kitos pusės, džiugi mokinių grupė, sekanti Jėzų ir jo besiklausanti. Prie miesto vartų susitinka dvi eisenos – gyvenimo ir mirties.
Taip pat ir šiandien galima tapti tos liūdnos procesijos, besidriekiančios Najino miesto gatvėmis, dalimi. Tai įvyksta, kai pasiduodame nevilčiai ir paviršutiniškumui, apgaulingai iliuzijai apsieiti be Dievo. Tačiau Kristus ieško būdų, kaip prisiartinti prie mirties keliu žengiančiųjų, tarsi prie Najino jaunuolio, ir ištaria žodžius, kurie pabudina ir prikelia.
Iš pažiūros Jėzus keliauja be tikslo, tačiau nelauktai ateina ten, kur jo reikia. Jis veikia be prašymo padėti, maldos ar tikėjimo, ten, kur viskas prarasta ir nieko nebesitikima, kur iš našlės motinos mirtis buvo atėmusi ne tik sūnų, bet ir viltį.
Svarbu sustoti, kad išgirstume jo žodžius: „Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. O jis prabilo: ‘Jaunuoli, sakau tau: kelkis!‘“ (Lk 7, 14). Tai ne paprasti žodžiai, nes dieviškasis Žodis tapo kūnu ir dovanoja gyvenimą. Jėzus yra „tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9), tiesa, kuri mus išlaisvina (Jn 14, 6), gyvenimas, kurį Tėvas mums teikia apsčiai (Jn 10, 10).
Mes nežinome kokie buvo pirmieji ištarti jaunuolio, sugrįžusio į gyvenimą, žodžiai. Lukas tik glaustai pamini, kad „numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti“ (Lk 7, 15). Greičiausiai tai buvo gyvenimo žodžiai. Jėzaus prikeltas žmogus pradeda naują gyvenimą ir skelbia nuostabius Viešpaties darbus – perėjimą iš sielvarto į džiaugsmą, iš tamsos į šviesą, iš egoizmo į gyvenimą dėl kito.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
