Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje: „Atsiverskite, nes prisiartino Dangaus Karalystė.“
O jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs: „Tyruose šaukiančiojo balsas: ‘Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!‘“
Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus. (Mt 3, 1–4)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Dėka Evangelijos teksto Jonas Krikštytojas tęsia savo kalbą kiekvienai kartai. Jo žinia Judėjos dykumoje pasirodo kaip niekad svarbi mums, mūsų laikų žmonėms, nes dažnai artėjančias Kalėdas pasitinkame ir išgyvename paviršutiniškai, materialistiniu mąstymu, likdami iliuzijų pasaulyje.
Būtina išorinė ir vidinė tyla. O mūsų dienomis tai ypač sunku. Mūsų amžius neskatina susikaupimo; priešingai, kartais susidaro įspūdis, kad žmonės tiesiog bijo bent akimirkai atsiplėšti nuo žodžių ir vaizdų srauto, ženklinančio ir pripildančio mūsų kasdienybę.
Kad galėtume patirti Pilnatvę, Dievo buvimą, Tikrovę, tikroviškesnę už mūsų įsivaizdavimus, ir kad išgirstume Žodį, kuris atnaujina mūsų bendrystę ir sugrąžina prie gyvenimo esmės, privalome stabtelėti ir atrasti drąsos pabūti tyloje ir vienumoje.
Ten, kur gausu žinių ir informacijos, tyla būtina tam, kas svarbu, nuo to, kas nenaudinga ir antraeiliška, atskirti. Todėl būtina sukurti tam palankią aplinką, savotišką „ekosistemą“, kurioje darniai derėtų tyla, žodis, vaizdai ir garsai.
Nestebėtina, kad įvairiose religinėse tradicijose vienuma ir tyla laikomi tinkamomis erdvėmis padėti žmonėms atrasti patiems save ir tiesą, kuri visiems daiktams ir įvykiams suteikia prasmę.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Birutė iš Šakių:
