Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.
Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.
Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.
Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.
Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę.
Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos. (Jn 1, 1–5. 9–14)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Šv. Jonas galingai pabrėžia pagrindinį krikščioniškojo tikėjimo paradoksą. Viena vertus, jis sako: „Dievo niekas niekada nėra matęs“ (Jn 1, 18; 1 Jn 4, 12). Savo įvaizdžiais, sąvokomis ar žodžiais niekaip negalime nusakyti ar išmatuoti begalinės Aukščiausiojo tikrovės. Jis visada lieka Deus semper maior (lot. „Dievas visada didesnis“).
Kita vertus, Jonas sako, kad „Žodis tapo kūnu“ (Jn 1, 14). Viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, apreiškė Dievą, kurio „niekas niekada nėra matęs“ (Jn 1, 18). Jėzus ateina pas mus „pilnas malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14), jos mums per jį dovanojamos (Jn 1, 17); ir „iš jo pilnatvės visi esame gavę malonę po malonės“ (Jn 1, 16).
Evangelistas Jonas savo Prologe kontempliuoja Žodį pradėdamas nuo jo buvimo su Tėvu, eidamas prie įsikūnijimo ir baigdamas jo grįžimu į Tėvo prieglobstį. Tas Žodis sykiu prisiima mūsų žmogiškąją prigimtį, prisiima visiems laikams. Išeidamas iš Tėvo ir pas jį sugrįždamas (Jn 13, 3; 16, 28; 17, 8. 10), jis atskleidžia mums Dievą.
Sūnus, pasak šv. Ireniejaus Lioniečio, „yra Tėvo Apreiškėjas“. Jėzus iš Nazareto, taip sakant, yra Dievo, kurio „niekas niekada nėra regėjęs“, „egzegetas“ (gr. exēgētēs – aiškintojas). „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15).
Čia išsipildo Izaijo žodžiai apie Viešpaties žodžio veiksmingumą: kaip lietus ir sniegas nukrinta iš dangaus ir negrįžta atgalios, kol nepalaisto žemės, kad dygtų ir želtų joje augalai, lygiai taip ir Dievo žodis „nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys, ko trokštu, ir atliks, ko siųstas“ (Iz 55, 10–11).
Jėzus Kristus yra tas galutinis ir veiksmingasis žodis, išėjęs iš Tėvo ir sugrįžęs pas Tėvą, tobulai įgyvendinęs pasaulyje jo valią ir dovanojęs mums dieviškąjį gyvenimą, keičiantį žemės veidą ir visa darantį nauja (Apr 21, 5).
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Donatas iš Slavikų:
