Anuo metu, matydamas ateinantį Jėzų, Jonas prabilo: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Po manęs ateis vyras, pirmiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane.“ (Jn 1, 29–30)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Šie žodžiai atskleidžia Jono tarnystės dvasią. Jis buvo pasiųstas paruošti kelio Mesijui ir tai padarė savęs netaupydamas. Žvelgiant žmogiškai, būtų galima manyti, kad jam turėjo būti skirtas koks nors prizas, kokia nors svarbi vieta Jėzaus viešajame gyvenime. Bet taip neatsitiko. Jonas, atlikęs savo misiją, moka pasitraukti į šalį, jis pasitraukia nuo scenos, kad užleistų vietą Jėzui.
Jonas ilgai pamokslavo žmonėms, subūrė mokinius ir juos išugdė. Dabar pats nuolankiai klausosi – iš pranašo tapo mokiniu, o jo paties mokiniai nėra pririšti prie jo. Tai tikro ugdytojo požymis – nepadaryti mokinių priklausomų nuo savęs.
Tai nėra lengva, bet Jonas sugeba tai padaryti ir nukreipia savo mokinius pas Jėzų. Jis nesiekia sukurti savo palydos, nesiekia prestižo ir sėkmės, bet liudija, o paskui atsitraukia, kad nesukliudytų kitų džiaugsmui susitikti su Jėzumi.
Savo tarnystės dvasia ir gebėjimu užleisti vietą Jonas Krikštytojas moko mus kai ko svarbaus: laisvės nuo prisirišimų. Yra lengva prisirišti prie vaidmenų ir pareigų, prie poreikio būti vertinamam, pripažintam ir apdovanotam. Ir nors tai yra natūralu, reikia būti budriems, nes tikra tarnystė reiškia ką kita, ji apima darymą veltui ir neatlygintinumą, nesavanaudišką rūpestį kitais, be antrinių ar paslėptų sumanymų.
Mums reikia dorybės tinkamu metu pasitraukti į šoną ir liudyti, jog gyvenimo atsparos taškas yra Jėzus, kaip padarė Jonas Krikštytojas. Išsilaisvinimas iš savojo „aš“ prisirišimų ir mokėjimas pasitraukti kainuoja, bet yra labai svarbus: tai lemiamas žingsnis siekiant augti tarnystėje.
Pabandykime savęs paklausti: ar sugebame užleisti vietą kitiems? Išklausyti juos, leisti jiems kalbėti, palikti juos laisvus, nepririšti jų prie savęs reikalaujant pripažinimo? Ar traukiame kitus prie Jėzaus, ar prie savęs? Ir ar sekdami Jono pavyzdžiu mokame džiaugtis tuo, kad žmonės pasuka savo keliu, atranda savo pašaukimą, net jei tai reiškia tam tikrą nutolimą nuo mūsų? Ar nuoširdžiai ir be pavydo džiaugiamės jų pasiekimais?
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Donatas iš Slavikų:
