Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.
Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys.
Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme.
Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi!’, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: ‘Beproti!’, tas smerktinas į pragaro ugnį.
Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.
Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi.
Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą.
Ir jeigu tavo dešinioji ranka gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas patektų į pragarą.
Taip pat esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas.
O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis – Dievo sostas, nei žeme, nes ji – jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji – didžiojo Karaliaus miestas.
Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo. Verčiau jūs sakykite: ‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo.“ (Mt 5, 17–18. 21–24. 27–30. 33–37)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Šios dienos Evangelija – Jėzaus kalno pamokslo dalis – kalba apie Dievo įsakymų vykdymą. Jėzus nori, kad jo klausytojai gerai suprastų, kas yra Dievo Įstatymas ir kaip pagal jį gyventi.
Dievo įsakymai – tai laisvės instrumentas, kurio padedami mes sugebame gyventi nevergaudami aistroms ir nuodėmei. Kai žmogus pasiduoda aistroms, jis liaujasi būti savo gyvenimo šeimininkas, nesugeba atsakingai ir valingai jo tvarkyti.
Jėzus neatšaukia Dievo tautai duoto Įstatymo, nepanaikina jo reikalavimų, bet paaiškina jų giliąją prasmę ir padeda suprasti, su kokia dvasia, kokiu nusiteikimu žmogus turi priimti Dievo valią.
Kas priima Dievo Įstatymą į širdį, tas supranta, kad nemylėti artimo – tai tam tikra prasme žudyti save ir kitus, nes neapykanta, nesveika konkurencija, nesantaika žlugdo meilę, be kurios neįmanomi darnūs žmonių santykiai.
Kas priima Dievo Įstatymą į širdį, tas supranta, kad reikia valdyti savo troškimus, kad žmogus negali turėti visko, ko užsigeidžia.
Kas priima Dievo Įstatymą į širdį, tas supranta, kad neįmanoma gyventi nesilaikant duotų pažadų, kad geriau ir sąžiningiau nieko neprisiekinėti, negu laužyti duotą priesaiką.
Jėzus puikiai supranta, kad nelengva gyvenime ištikimai laikytis visų Dievo įsakymų, dėl to jis mums ateina į pagalbą, dovanodamas savo meilę.
Jis atėjo į pasaulį ne tik dėl to, kad atbaigtų ir ištobulintų Dievo Įstatymą, bet ir dėl to, kad mums padovanotų savo malonę, padedančią gyventi pagal Dievo valią, mylėti jį bei mūsų brolius ir seseris.
Šventumas yra ne kas kita, kaip mūsų saugoma Dievo mums padovanota malonė. Turime pasitikėti Dievu, turime priimti jo mums nuolat teikiamą pagalbą. Mums reikia jo pagalbos, jo gerumo ir gailestingumo.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Donatas iš Slavikų:
