Anuo metu Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas.
Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona.“
Bet Jėzus atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.“
Tada velnias jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį.“
Jėzus jam tarė: „Taip pat parašyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo.“
Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, sako: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“
Tada Jėzus taria: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“
Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo. (Mt 4, 1–11)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Tikėtina šis Evangelijos epizodas mokiniams tapo žinomas tik iš paties Jėzaus pasakojimo. Po krikšto Jėzus turėjo vidinį poreikį vienumai. Jis atsiskyrė nuo visų ir pasitraukė į dykumą. Pasak Laiško žydams: „Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybes, bet, kaip mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį“ (Žyd 4, 15).
Tai aiškus raginimas prisiminti, kad krikščioniškasis tikėjimas, sekant Jėzaus pavyzdžiu ir vienijantis su juo, apima kovą su „tamsybių pasaulio valdovais“ (Ef 6, 12) – pasaulio, kuriame darbuojasi velnias, ir šiandien nenuilstamai gundantis prie Viešpaties artintis trokštantį žmogų: Kristus laimi šią kovą, kad ir mūsų širdį atvertų vilčiai ir padėtų nugalėti blogio pagundas.
Beje, Evangelijos ištrauka baigiama pasakojimu: „Angelai prisiartino ir jam tarnavo“ (Mt 4, 11). Prisiartinti ir tarnauti – tai žodžiai, apibūdinantys angelus. Galbūt kas nors iš mūsų irgi panorės pasirūpinti vargą kenčiančiu, sergančiu ar stokojančiu žmogumi, padovanodamas jam savo laiko ir širdies; tai irgi būtų panašu į prisiartinantį angelą, nušvitusį gyvenimo dykumoje.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Birutė iš Šakių:
