Anuo metu, eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“
Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai. Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis. Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“
Tai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje.“ („Siloamas“ reiškia „Siųstasis“.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis. (Jn 9, 1–7)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Neregio nuo gimimo išgydymas mus paliečia iš arti, nes tam tikra prasme esame visi gimę akli. Pats pasaulis gimė aklas. Remiantis tuo, ką sako mokslas, milijonus metų nebuvo gyvybės žemėje. Tačiau gyvybė buvo aklumo būsenoje: neegzistavo dar akis, kad matytų, neegzistavo pats regėjimas. Sudėtinga ir tobula akis yra viena iš funkcijų, kuri lėčiausiai formavosi.
Ši situacija iš dalies pasikartoja kiekvieno atskiro žmogaus gyvenime. Ką tik gimęs kūdikis nėra aklas, bet negeba skirti daiktų kontūrų. Išties regėjimas yra stebuklas, bėda ta, kad apsipratome ir laikome tai suprantamu dalyku. Su apsipratimu ir nuostabos praradimu netekome ir dvasinio gyvenimo pajautos.
Juk daugelis iš mūsų turime fizinį regėjimą ir galime matyti kūrinijos šviesą, bet nedaugelis geba „įžiūrėti” dvasinę šviesą. Tad atidžiau pažvelkime į evangelinio teksto kai kurias detales, priartinančias mus prie dieviškos šviesos.
Mokiniai, pagal to meto bendrą mąstyseną, mano, kad aklo gimusio žmogaus aklumas yra jo paties ar jo tėvų nuodėmės padarinys. Tačiau Jėzus atmeta šią nuomonę ir sako: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai“ (Jn 9, 3).
Riboto ir kenčiančio žmogaus akivaizdoje Jėzus galvoja ne apie galimas kaltes, bet apie Dievo valią, Dievo, sukūrusio žmogų gyvenimui. Ir todėl iškilmingai pareiškia: „Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė... Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“ (Jn 9, 5).
Tai pasakęs pereina prie veiksmo: iš žemės ir seilių padaro purvo ir patepa juo neregio akis. Tai nuoroda į žmogaus sukūrimą (Pr 2, 7). Hebrajų kalboje „Adomas“ reiškia „žemė“ arba „dirva“. Išties žmogaus kūnas sudarytas iš žemės elementų. Išgydydamas žmogų, Jėzus kuria iš naujo, dirba Tėvo, kuris jį siuntė, darbą.
Evangelijos pasakojimas apie neregio išgydymą taip pat atskleidžia pirmųjų krikščionių velykinę tikėjimo patirtį, kai, susitikus Prisikėlusįjį, „jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų“ (Lk 24, 31; Jn 20, 14–16; 21, 12).
Šiuo atveju kalbama ne tiek apie bendrą tikėjimą į Dievą, į jo pasaulį, kuris nesibaigia ir su šio pasaulio pabaiga, bet apie tikėjimą į Jėzų Kristų. Evangelistas Jonas šį pasakojimą pasitelkia norėdamas parodyti, kaip pasiekiamas visiškas ir brandus tikėjimas į Dievo Sūnų.
Pradžioje neregiui Jėzus yra tik žmogus: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis“ (Jn 9, 11). Vėliau į klausimą: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“, jis atsakė: „Jis pranašas“ (Jn 9, 17).
Žengtas žingsnis į priekį. Buvęs neregys suprato, kad Jėzus yra Dievo siųstasis, kad jis kalba ir veikai Dievo vardu. Ir pagaliau, susitikęs dar kartą Jėzų, sušunka: „Tikiu, Viešpatie!“ (Jn 9, 38) ir parpuolęs pagarbina jį, atvirai pripažindamas jį savo Viešpačiu ir Dievu.
Išgydytasis neregys nėra teologas, negeba pateikti didingų dogminių apibrėžimų, kas yra Jėzus. Tačiau jis įgijo patirtį, prie kurios liko prisišliejęs: susitikus su Jėzumi iš Nazareto jo gyvenimas buvo apšviestas, išvydo tai, ko iki tol negalėjo patirti.
Iš tiesų Jėzus mums nepateikia sąrašo dalykų, kuriuos turime tikėti, bet sako: „Tikite Dievą – tikėkite ir mane!“ (Jn 14, 1). Krikščioniškasis tikėjimas yra tikėti į Jėzų Kristų, šviesos teikėją, atveriantį mums akis visų pirmiausia per Krikšto sakramentą.
Ankstyvųjų krikščionių giesmė, paimta iš Krikšto liturgijos, ragino: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus“ (Ef 5, 14). Krikštas yra mūsų Siloamo tvenkinys, perėjimas iš tamsos į šviesą, apšvietimo akimirka. Jau nuo apaštalų laikų pakrikštytasis buvo vadinamas „apšviestuoju“ (Žyd 6, 4; 10, 32), vardu, nusakančiu jo naują būseną.
Krikšto apeigose įteikiama žvakė, uždegta nuo Velykinės žvakės – prisikėlusio Kristaus simbolio, yra ženklas, padedantis suprasti, kas įvyksta per Krikštą. Išties priėmę amžinąjį Žodį, „tikrąją šviesą, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9), pakrikštytieji gauna tikėjimo dovaną, kurią yra kviečiami vienybėje su Bažnyčia stropiai ugdyti ir drąsiai liudyti.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Donatas iš Slavikų:
