Skaitytojo nuomonė

Aurelija iš Gelgaudiškio:

Skiepus pripažįstu kaip vieną iš priemonių bandant apsisaugoti nuo ligų. Ar absoliučiai tikiu skiepų veiksmingumu? Sakyčiau per vidurį, o ir pati tikrai ne visais skiepais esu pasiskiepijusi. 

Indrė iš Šakių:

Esu tik už skiepus! Skiepijuosi tiek pati, tiek vaikai paskiepyti visais galimais ir reikalingais skiepais. Man svarbu žinoti, kad padariau viską, ką galėjau, negu susirgus gailėtis. Kaip manote, kodėl grįžta senos ligos? Nes dauguma nebesiskiepija. Gal jie vadovaujasi įsitikinimu, kad geriant ramunėlių arbatą pasveiks, bet taip nebus. Ligas reikia gydyti, pačios neišnyks savaime. Pasitikiu medicina, medikais.

Eglė Plančiūnienė
Šakių rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja::

Vertinu labai neigiamai ir, tiesą tariant, nelabai galiu tuo patikėti, kad aiškiai išdėstytą kultūros bendruomenės poziciją Prezidentas tiesiog ignoravo ir ministrą patvirtino. Kyla retorinis klausimas – kas valdo mūsų valstybę? Todėl dabar mums, kultūros žmonėms, nieko daugiau nebelieka tik dar tvirčiau atstovėti kultūrą – daryti dar daugiau ir kokybiškiau.

Vida Palionienė
Lietuvos nacionalinio muziejaus Vinco Kudirkos padalinio direktorė:

Vertinu neigiamai. Manau, kad yra nepagarba visai kultūros bendruomenei. Nes, mano manymu, vadovavimas ministerijai nėra ta vieta, kur mokomasi dirbti. Dėl ankstesnių įsipareigojimų kultūros bendruomenės proteste sostinėje dalyvauti negalėjau, bet yra darbuotojų, pareiškusių norą ten dalyvauti, tai jie ir dalyvaus..

Giedrė iš Šakių:

Kadangi dirbu Šveicarijoje, į Lietuvą grįžtu tik atostogų. Tai, kad šiemet minimi Čiurlionio metai, nežinojau. Labiau Čiurlionį kaip kompozitorių prisimenu dar iš mokyklos laikų. Oi, geras, kad Čiurlionio vardas suteiktas Tarptautiniam Vilniaus oro uostui! Skraidau ir net nežinojau. Čiurlionio gyvenimas ir menas tikrai verti tokio pagerbimo. Manau, visi mūsų žmonės, kurie kažkada garsino Lietuvą, kažką daro dėl Lietuvos, pavyzdžiui, Vincas Grybas, verti mūsų dėmesio.

Alvyra iš Gelgaudiškio:

Pirmadienio ryte klausiau per televiziją, kad rugsėjo 22 d. menininko M. K. Čiurlionio gimtadienis. Ištisai, jau kokia savaitė, per žiniasklaidą apie šį garsų Lietuvos menininką kalbama. Man Čiurlionis paliko įspūdį daugiau kaip muzikas. Atpažinčiau ir jo muziką. Nusipelnė, kad taip minėtume jo jubiliejų. Kol kas jokiame šiam menininkui skirtame renginyje nedalyvavau. Gelgaudiškyje nebuvo jokio paminėjimo. Tikiuosi, dar teks dalyvauti.

Gailutė iš Gelgaudiškio:

Šiek tiek stebiu politinius įvykius. Tikriausiai daug priežasčių yra ir daug kas kaltas dėl tokios Vyriausybės formavimo krizės. Eitų jie geriau darbus dirbti, o ne taip užtęstų tuos ministrų rinkimus. Keista, kad iš tiek politikų negali išsirinkti. Betvarkė tokia. Mes šitiek laiko neitume į darbą ir galvotume, kada pradėti po mėnesio laiko dirbti. Tai kas būtų? Kol senbuviai politikoje bus, vargu ar naujų lyderių atsiras.

Justinas iš Išdagų:

Nelabai domiuosi politika. Bet manau, kad politikai nesusikalba, kokios reikia Vyriausybės. Trūksta ir stiprių lyderių. Negaliu atsakyti, ar mažumos Vyriausybės įgalinimas išgelbės susidariusią krizę. Man rūpi, kokie politikai valdys šalys. Kovojau už laisvą Lietuvą. Jeigu tarpusavyje politikai nesusitars, panašu, kad gali prireikti pirmalaikių Seimo rinkimų.

Vaidas iš Barzdų:

Žiūriu žinias per LNK televiziją. Pasitikiu informacija. Dėl vykstančių šiuo metu „Zapad“ pratybų nerimo nejaučiu. Dyzelino užsipirkęs esu, jeigu reiktų evakuotis. Į Vokietiją važiuočiau. Išgyvenimo krepšio nesu susidėjęs, bet konservų turiu. Jei kažkokia ekstremali situacija būtų, slėptis bėgčiau galbūt į mokyklą, bažnyčią. Manau, esame vieninga tauta, kaip ir mūsų kaime gyvenantys žmonės.

Jurgita iš Šakių:

Ne visada pasitikiu išgirsta informacija. Neramu, kai vyksta gretimoje šalyje tokios karinės pratybos, ypač dėl šeimos nario – kario. O labiausiai dėl savo vaikų. Turim pasiruošę ir maisto atsargų. Jei reiktų, evakuotumėmės. Manau, kad visuomenė nėra vieninga. Ypač šiais laikais trūksta žmogiškumo. Ištikus bet kokiai nelaimei, turėtume vieni kitiems padėti.

Gabrielė iš Panovių:

Stebėjau čempionatą, manau, penktoji vieta – aukštas pasiekimas. O jei ne Jokubaičio trauma, gal ir aukštesnę vietą būtume pelnę... Nesu labai aistringa krepšinio fanė, bet su vyru ar draugų kompanija smagu pažiūrėti rungtynes – ir dėl azarto, ir dėl pabendravimo. Daugiausia emocijų sukėlė susitikimas su kaimynais latviais. Dar ir dabar viena akimi stebime tolesnę čempionato eigą, smalsu, kas laimės. Svarstome, kad gal vis tik Turkija bus čempionais. 

Arūnas iš Šakių:

Vertinu labai pozityviai, puikus rezultatas. Labai aktyviai stebėjau čempionatą. Buvome net ir gyvai nuskridę į Temperę Suomijoje stebėti pirmąsias trejas rungtynes. Labai smagu matyti, kad daug lietuvių sirgalių atskrenda, palaiko savo rinktinę. Išvis visur ir visada daug lietuvių arenose. Krepšinis tikrai yra antroji mūsų šalies religija.

Genutė iš Veršių:

Dažniau akis keliu ir žiūriu į debesis. Tokia ta debesų įvairovė. Vieną kartą tokie panašūs buvo į žmogų... Sekmadienio Mėnulio užtemimo nežiūrėjau. Tačiau žinojau apie tai. Aš nesureikšminu kažkokio Mėnulio poveikio žmogaus organizmui ar daržovių sodinimui. Kai pavargstu, miegu ir Mėnulio fazės įtakos jokios nedaro. Įdomu stebėti ir pašvaistes, kurios matosi pas mus taip ryškiai. Mėgstu ir į žvaigždes žiūrėti. 

Birutė iš Šakių:

Nelabai. Tačiau sekmadienio vakarą pakėliau akis į dangų ir stebėjau Mėnulio užtemimą, kadangi socialiniuose tinkluose visi tik apie tai rašė, dalinosi nuotraukomis ir vaizdais. Gražiai matėsi užtemimas ir vyrui parodžiau. Taip, man Mėnulis daro įtaką. Ypač miegui. Per pilnatį miegu blogiau. Pašvaistės įdomu man kaip geografinis reiškinys.

Julė iš Išdagų:

Kiekvieną dieną važiuoju dviračiu. Ir savo malonumui, ir su reikalais: į kapines, į Sintautus ir į Lukšius. Į Lukšius tai kartais net žvyrkeliu važiuoju. Arba tiesiog sėdu ir aplinkui Išdagus važiuoju. Labai reikia dviračių takų. Ypač nuo Išdagų iki Šakių. Jau labai laukiam to tako. Važiuoju dabar keliais, atsargiai, savo kraštu – tai nėra pavojinga. Daug važiuojančių dviratininkų nesutinku. 

Algis iš Šakių:

Man 72-eji, su dviračiu važinėju kone visą gyvenimą. Ir žiemą, ir vasarą. Aš ant dviračio pailsiu. Ir iki miesto atvažiuoju. Tai, kad žmonių nėra tuose Šakiuose. Kam čia tų takų? Nors gerai gal būtų, kad atsirastų. Naujuoju taku link Lukšių ir pats neseniai važiavau į Zyplius grybauti. Mačiau link Jurbarko jau tiesia. Esu žvejys. Tai važiuosiu pažuvauti. Nežinau, ar, atsiradus daugiau dviračių takų, atsiras ir daugiau dviratininkų. 

Giedrė iš Šakių:

Manau, mokytoją pasveikinti, pagerbti vis tiek reikia, tačiau didžiausios gėlių puokštės apsunkina mokytojus. Dukros klasėje nutarė dovanoti mokytojai vieną bendrą puokštę. Galima, manau, dovanoti ir knygą. Bet kai kiekvienas neša po didelę puokštę... Mes su sūnumi pirmokų mokytojai nešam dovanų gėlių krepšelį, kurį galima tiesiog pasidėti. Nereikėtų, manau, gėlių ir jų dovanojimo tradicijos Rugsėjo 1-ąją rišti prie senų laikų. Gėlė yra gėlė. 

Jolita iš Šakių:

Sunku galbūt žinoti, ką dovanoti, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, kai mokytojas yra naujas. Tu nepažįsti žmogaus. O bėgant mokslo metams, jau žinai, ar geriau gėlės žiedą, šokoladą dovanoti. Mes jau treti metai dovanojam šokoladą. Šiemet pavadinimu „Draugaukime“. Ar kardelis nėra sovietinis reliktas? Tai tiesiog gėlė. Mums reikia pirmiausiai keisti mąstymą, o po to visa kita mums tiesiog netrukdys.