Daugelis sutiktų lukšiečių pasakytų, kad jų miestelyje gyvenanti Regina Puidokaitė – Tamolionienė – talentinga liaudiškų rankdarbių meistrė. Jos darbus yra įvertinęs netgi profesorius Juozas Balčikonis. Moteris sutiko papasakoti apie save ir pasidalinti profesine patirtimi, kuriai buvo lemta skleistis sovietmečiu.

 

 

Reginą galima pavadinti tiek tikra lukšiete - mat jos gimtinė yra pačiame miestelyje, tiek vilniete – mat moteris daug metų gyveno sostinėje ir dar šiandien sako norinti ten grįžti. Pašnekovė gali papasakoti daugybę įdomių Lukšių miestelio gyvenimo puslapių apie tai, kaip jaunystėje darė karjerą Vilniuje, keliavo po svečias šalis. Kelionės – didelė moters aistra ir šiandien, ji šypsosi, jog yra vietų, į kurias dar labai norėtų sugrįžti. šiuo metu Zyplių dvare yra eksponuojami jos darbai, atlikti makrame technika, liaudyje dar vadinami pinikais.

Vilniuje sovietmečiu buvo dvi liaudies meistrų parduotuvės, kuriose Regina parduodavo savo rankdarbius. „Kaklaraištį nupindavau per keturias valandas ir gaudavau apie 10 rublių. Tai buvo geri pinigai tais laikais, o linas nebrangiai kainavo. Prieš nešant į parduotuvę darbus apžiūrėdavo gal dvylikos dailininkų komisija. Jie darbus tikrindavo, įvertindavo ir įkainuodavo. Jei dirbinys iš spalvotų siūlų – žiūrėdavo, kad spalvos būtų liaudiškos. Lininiai darbai, aišku, tikdavo visi. Derėdavomės dėl įkainavimo“,- pasakojo Regina.

Ir dabar jos Zypliuose eksponuojamų darbų išskirtinis bruožas yra tarpusavyje derančios spalvos – raudona, mėlyna, tačiau visos jos neryškios, prislopintos. „Mums sakydavo, kad ryškiai raudona yra slaviška, o lietuviškos spalvos turi būti tamsios. Tų darbų, kurie eksponuojami Zypliuose, virveles turėjau perdažyti pati, nes pirktųjų spalva buvo ne visai tinkama“,- atskleidė Regina.

Pinant ilgos virvelės sutrumpėja penkis kartus. Moteris teigė, jog visi raštai gimsta jos galvoje, į pagalbą niekada nepasitelkia jokių schemų. „Kai dirbau Vilniaus suvenyrų gamykloje „Dailė“, man liepdavo pirma pasipiešti, o paskui dirbti, prieš tai dar atnešti jiems ant lapo parodyti, ką darysiu. Ką aš ten paišysiu? Kaip šauna į galvą, taip ir darau“,- šypsojosi Regina ir teigė, kad nebūna taip, kad darbas nepavyktų.

Daryti rankdarbius lukšietė yra netgi išmokiusi kelias užsienietes. „Vilniuje, kai buvau netekėjusi, kambarį nuomodavau, tai atvažiuodavo inžinierės programuotojos. Jos matydavo, kaip aš rankdarbius dirbu. Buvo tokia vokietė, tai aš ją mokiau ir ji išmoko rankinukus daryti, kita – bliuskutes megzti, daviau joms lietuviškų knygų, kuriose būdavo įvairios schemos“,- prisiminė Regina.

Ji teigė, jog dabar prie rankdarbių reikia dirbti ilgiau, nes sugrubo rankos. Laisvalaikiu moteris skaito, sprendžia kryžiažodžius, dirba darže, dalyvauja parodose. Neseniai buvo Elektrėnuose, ruošiasi parodai Trakuose.

Paprašius prisiminti, kaip susipažino su šiuo amatu, moteris teigė, jog vašeliu, kaip ir daugelis, išmoko nerti mokykloje, o baigusi devynias klases nusimezgė pirmą staltiesę, kurią dar ir dabar saugo Vilniuje. „Mano mamelė megzdavo viskuo – virbalais, vašeliu, mezgimo mašina. Kauno gaminių įmonėje dirbo namudininke, priklausė Smalininkų cechui. Ką ji dirbdavo – viską matydavau ir padėdavau“,- pasakojo Regina.

Baigusi vidurinę, moteris pasekė savo tėčio – pašto viršininko pėdomis ir pradėjo dirbti pašte, neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus politechnikumą, įgijo pašto ryšių specialybę. Ji turėjo nemažai darboviečių – dirbo Lukšių taupomojoje kasoje, vėliau buvo perkelta į Vilniaus taupomųjų kasų valdybą dirbti revizore. Per penkerius metus pakilusi karjeros laiptais moteris nusipirko kooperatinį butą.

Ryškiausias karjeros pokytis – perėjimas dirbti į Vilniaus suvenyrų gamyklą „Dovana“. „Ten galėjau kurti pati. Reikėdavo padaryti penkis vienetus, už kuriuos gaudavau honorarą nuo 25 iki 50 rublių. Dažniausiai megzdavau pagal dailininkų sukurtus modelius. Dalyvaudavau įvairiose parodose Lietuvoje, gavau liaudies meistrės vardą. Kai Panevėžyje rišau kutus, man profesorius Balčikonis skyrė pirmąją vietą respublikoje“,- prisiminė Regina.