Saulėtą vasaros dieną buvusi mokytoja Zita Dailidaitė stovi tarp didžiulių lelijų ir, rodydama į nertą lango užuolaidėlę, sako: „Čia dar mano mamos daryta“. Taip ji pradeda pasakojimą apie tai, nuo ko prasidėjo meilė rankdarbiams, šiandien tvirta gija rišanti ją su Anapilin išėjusia motina.

 

 

„Mano pirmoji rankdarbių mokytoja buvo mama, paskui pradinėse klasėse mokytoja liepdavo atsinešti ką nors namuose padarius ir rašydavo pažymius. Mama parodydavo, aš pasiuvinėdavau ir nunešdavau. Tai nuo tada kai pradėjau, tai nebaigiau iki dabar. Šito tai jau niekada nebuvo, kad mama verstų rankdarbiais užsiimti – man pačiai labai patikdavo“,- pasakoja Zita, nuo mažens mačiusi mamos rankdarbius. „Aš jais susižavėjau ir pradėjau daryti pati – tolyn gražyn, tolyn – smagyn“, - šypsosi moteris. Pati Zitos mama buvo savamokslė, tai iš vienur, tai iš kitur nusižiūrėdavusi, kaip reikia megzti, nerti, austi– šeimoje daugiau rankdarbių entuziastų nebuvo. „Manęs niekas nemokino, bet ir nedraudė, tai dėl to buvo tikrai gerai“,- prisimena mamos žodžius Zita, kuri pati atžalų nesusilaukė. Ji teigia, kad šeimoje šis pomėgis daugiau niekas neperėmė, nors sesuo ir turi vaikų.

Moteris neria vašeliu, mezga servetėles, daro skiautinius. „Kai jie prasidėjo, labai norėjau ir aš išmokti daryti, tai mokiausi iš knygų. Netobula, bet vis tiek į tą pusę“,- šypsosi Zita, atskleisdama, kad daugiausiai pastangų pareikalauja mereškavimas. „Sesuo stebisi – na tau ir neatsibosta... Kantrybės reikia tikrai daug, bet jos užtektinai turiu rankdarbiams“,- teigia pašnekovė. Visada Zita daro tik po vieną rankdarbį, niekada neapsikrauna keliais darbais iš karto.

Baigusi Vilniaus pedagoginę mokyklą Zita dirbo pradinių klasių mokytoja. „Su pradinių klasių mergaitėm turėjau darbščiųjų rankų būrelį, kuriame nėrėme, siuvinėjome. Nežinau, ar jos dar tęsia šią veiklą, ar ne, bet buvo tokių, kurioms labai gerai sekėsi“,- prisimena Zita. Ji teigia, kad mokytojavimas netrukdė užsiimti mėgstama veikla. „Jei nori ką veikti – laiko tikrai surasi. Nors truputį, bet rasi“,- šypsosi ji.

Dabar Zita žiemas leidžia savo bute Šakiuose, o vasaromis gyvena savo tėviškėje su seserimi ir broliu, kuris taip pat nesukūrė šeimos. Ji džiaugiasi, kad tarpusavyje puikiai sutaria, kaip pati sako – taikūs nuo vaikystės. Zita dėkoja genams už gerą sveikatą, kuria pasižymėjo daugelis giminės ilgaamžių. „Jokių sąnarių skausmų, nieko. Tik va sveikatą Dievas davė, o akis atėmė. Kaip juokauju, kiekvienoj akyje turiu po tris ligas – glaukoma, geltonoji dėmė ir dabar dar prisidėjo katarakta. Tikrinuosi, vartoju vaistus ir dabar daktarė patikrinusi pagyrė, kad kol kas akys neblogėja. Ačiū Dievui, kol kas matau ir galiu užsiiminėti rankdarbiais“,- šypsojosi moteris, kuri visą gyvenimą gyveno aktyviai, bet kažkaip ypatingai sveikatos nesaugojo.

 

„Draugo“ inf.