Kad Lekėčiuose jau penkerius metus veikia etnografinis Linos ir Ginto Čekauskų muziejus, žino ne visi. Nuo 2005 metų pradėta rinkti senovinių medžio apdirbimo įrankių ir kitų buityje naudotų daiktų ekspozicija lankytojams duris atvėrė 2010 metais.

 

 

Muziejaus įkūrėjas G. Čekavičius ekspoziciją įrengė ūkinio pastato palėpėje. Tiek lentynos, tiek sienos ir net lubos nukrautos pačiais įvairiausiais daiktais, kurių paskirtis daugeliui jau nebeaiški. Įspūdingiausia yra šiuo metu kone 400 vienetų siekianti oblių kolekcija. Kaip bebūtų gaila, jau ne visi jie telpa muziejaus patalpose. „Apie 20 obliukų buvo paveldėta iš senelių“,– apie kolekcijos ištakas pasakojo G. Čekavičius. - Po to, kai draugai ir pažįstami sužinojo apie mano hobį, irgi pradėjo dovanoti.“ Vis dar pasitaiko, jog žmonės atneša nebereikalingų senų daiktų ir jie mielai priimami į ekspoziciją. Tačiau, kad daiktas atsirastų muziejuje, tenka jį sutvarkyti ir paruošti – ilgai nenaudojami įrankiai dažnai būna dulkėti, juos reikia nuvalyti ar net pataisyti.  

Meilę miškui ir medžiui lekėtiškis greičiausiai paveldėjo iš senelio Jono Čekausko, kuris mėgo meistrauti ir daug įrankių paliko sūnui, o vėliau šį palikimą perėmė anūkas. Miškininku dirbančiam G. Čekauskui brangus ne tik miškas ir medžiai, bet ir senovę menantys daiktai bei įrankiai. „Norėjosi išsaugoti tai, kuo žmonės anksčiau apdirbdavo medį“,– sakė jis kalbėdamas apie idėją įkurti etnografinį muziejų.

Ant kiekvieno obliaus yra užrašyta, iš kur jis atgabentas. Kolekcijoje esama ir iš užsienio atkeliavusių eksponatų. Nors dauguma jų surinkti iš įvairių Lietuvos rajonų, ypač Šakių ir Vilkaviškio apylinkių, bet yra ir keli iš Norvegijos. Pats seniausias muziejaus eksponatas yra 1838 metais pagamintas oblius. Brangiausias širdžiai – iš pažiūros paprastas, bet tokio pat amžiaus kaip ir G. Čekauskas - 1971 metų obliukas. Šis, kaip ir dar keli, kuriuos rankose laikė seneliai, užima ypatingą vietą kolekcijoje ir muziejaus įkūrėjo širdyje.

Etnografiniame muziejuje šiuo metu yra apie 2 tūkst. eksponatų, bet, pasak jo įkūrėjo, tai nėra daug. Metams bėgant ekspozicija papildoma vis naujais daiktais ir nors vis sunkiau rasti tokių, kuriuos būtų verta įsigyti, senovę menančių daiktų palėpėje įkurtame kambaryje daugėja. „Patalpa nedidelė, daugiau nelabai ir telpa.Dalį eksponatų padovanojo Lekėčių kraštotyros muziejaus įkūrėjas Antanas Mašanauskas“,– pasakojo G. Čekauskas.   

Naujausias muziejaus įkūrėjo įsigytas daiktas – iš Šakių parsivežtas trijų gijų virvių vijimo aparatas. „Pagal skelbimą važiavau apžiūrėti radijos, bet kai paklausiau, ar dar ką įdomaus turi, parodė ir šitą daiktą. „Ką skolingas?“– klausiu. „Pasakysi ačiū ir užteks!“– pasakodamas, kaip į jo rankas pateko prietaisas, juokėsi lekėtiškis. Gerų žmonių dėka muziejų papildė ne vienas įdomus eksponatas. Kai kuriuos daiktus žmonės mielai atiduoda, nes jie seniai nenaudojami ir nereikalingi, už kitus tenka sumokėti simbolinę sumą. Sunku pasakyti, kiek pinigų išleista visiems daiktams įsigyti, tačiau G. Čekauskas teigia jų nė neskaičiuojantis.

Tarp muziejaus eksponatų – senovinės svarstyklės, bezmėnai, lietuvių ir rusų rašytojų raštai, datuojami iki 1962 metų, batsiuvo įrankiai, patefonai, prosai ir daug senovės meistrų rankomis pagamintų daiktų. Yra ir keletas muzikos prietaisų: ranka prisukami patefonai bei vieni pirmųjų Sovietų Sąjungoje pagaminti juostiniai magnetofonai. Užgrojus juostai su grupės „Aliukai“ dainomis, G. Čekauskas prisipažino, jog mėgsta užlipti į palėpę vien tam, kad galėtų paklausyti muzikos. „Man tai patinka, nes aš su tokia muzika užaugau.“

Prieš patekdami į muziejų visi jo eksponatai yra nufotografuojami, aprašomi ir kataloguojami. 2013 metais išleistas detalus katalogas, tačiau greitai teks daryti naują redakciją, nes per metus muziejų papildė nauji daiktai. Šį ir kitus reklaminius leidinius L. ir G. Čekauskų etnografiniam muziejui paruošia viena Kauno kolegija. Jos studentai muziejui sukūrė ne tik katalogą, bet ir plakatą bei lankstinukus. Tokiu bendradarbiavimu džiaugėsi abu muziejaus įkūrėjai: „Gerai abiem pusėms – jiems reikia projekto baigiamajam darbui, o mums praverčia reklaminiai leidinukai“.

Muziejumi domisi ne tik žmonės iš apylinkių, bet ir iš kitų Lietuvos rajonų bei užsienio. Palyginti su praeitais metais, lankytojų šiais metais mažiau. „Kaip bebūtų keista, daugiau lankytų atvažiuoja iš toliau“,– stebėjosi G. Čekauskas. Muziejuje yra lankęsi turistai ir iš tokių kraštų kaip Prancūzija bei Kinija. Po to, kai iš Norvegijos atvykę svečiai primygtinai siūlė atsilyginti už apsilankymą muziejuje, prie įėjimo atsirado aukų dėžutė. „Kas kiek nori, tiek ir paaukoja“,– sakė lekėtiškis. Surinktus pinigus jis išleidžia sendaikčių kolekcijai papildyti. Ateityje numatoma pritaikyti patalpas žmonėms su negalia, kad muziejus būtų prieinamas dar didesniam lankytojų ratui.