Asta GVILDIENĖBirželio 19 d. Zanavykų muziejų pasiekė edukacinis projektas „Lietuvos muziejų kelias“. Jame dalyvaujantys muziejai siūlo renginius, atskleidžiančius etnografinių regionų savitumą, kultūrinį palikimą, tradicijas. Todėl ne atsitiktinai renginys „Zanavykų liaudies meno grožis“ prasidėjo zanavykiškų kraitinių skrynių ir tekstilės paroda, o baigėsi edukaciniu užsiėmimu „Kraitinės skrynios ir suvenyrinės skrynutės“.
Nuotr. Muziejininkas Vingaudas Baltrušaitis atskleidė keletą zanavykiškų skrynių ypatumų – tulpių ornamentai, išdėstyti simetriškai dviejuose arba trijuose laukuose, ir pjaustytos kojos, kurių ant daugelio skrynių neišliko iki mūsų dienų.
„Lietuvos muziejų kelias“
Tarptautinę muziejų dieną – gegužės 18-ąją – per Lietuvą nusidriekė jau ketvirtus metus skaičiuojantis Lietuvos muziejų asociacijos organizuojamas nacionalinis kultūros paveldo aktualinimo, kultūrinio turizmo plėtros ir modernių muziejinių iniciatyvų edukacinis projektas – „Lietuvos muziejų kelias“. Prasidėjęs Dzūkijoje „Muziejų kelias“ vingiuos per Suvalkiją (Sūduvą), Žemaitiją, Mažąją Lietuvą ir baigsis Aukštaitijoje Lietuvos liaudies buities muziejuje rugsėjo 27-ąją – Pasaulinę turizmo dieną.
Šiemet, atsižvelgdami į Seimo sprendimą 2015-uosius paskelbti Etnografinių regionų metais, „Lietuvos muziejų kelio“ organizatoriai plėtoja temą „Liaudies meno grožis“. Pasak „Muziejų kelio“ Sūduvos regione koordinatoriaus Tomo Kukausko, ekspozicijų atnaujinimai, parodos, meniniai edukaciniai projektai, tradicinių amatų renginiai, susitikimai su tautodailininkais, liaudies meno sričių tyrinėtojais – tai tik dalis veiklos įvairovės, kurią galės rinktis lankytojai, keliaujantys „Muziejų keliu“.
Skrynia – merginos veidrodis
„Zanavykų liaudies meno grožis“ – vienas iš „Muziejų kelio“ renginių, sudominęs unikalia kraičio skrynių ir tekstilės paroda. Tiesa, jai Zanavykų muziejaus eksponatų nepakako. Devynias skrynias (seniausia pagaminta 1819 m.) su visu jų kraičiu mielai sutiko paskolinti Lietuvių liaudies buities muziejus.
Pasak muziejininko Vingaudo Baltrušaičio, rūpestingas tėvas medieną kraičio skryniai pradėdavo ruošti vos gimus šeimoje mergaitei. Paaiškėjo, kad vidutinio turtingumo nuotaka kraičio atsinešdavo dvi skrynias ir vieną kupartą – dėžės formos skrynią, kokios niekur kitur Lietuvoje nebuvo naudotos, tik Zanavykijoje.
„Skrynios dažnai ėjo iš kartos į kartą. Būdavo, kad viena pasinaudodavo ir penkios kartos. Iš kraičio dydžio sprendė apie merginos darbštumą, o iš skrynių grožio – apie jos dvasinį pasaulį, – tvirtino V. Baltrušaitis. – Kaip pagal žirgą spręsdavo apie bernelį, taip skrynia buvo mergelės veidrodis.“
Zanavykiškų skrynių išskirtinumas
Senosios skrynios buvo gaminamos iš skelto, kirviu tašyto rąsto, vėliau iš suleistų lentų. Jų sutvirtinimui nenaudotos nei vinys, nei klijai. Kraičio skrynios buvo nepaprastai lengvos. Matyt, tai lėmė gerai išdžiovinta mediena, nestoros lentos (tik 2–2,5 cm) ir tai, kad joms gaminti beveik nenaudodavo metalo. Metaliniai buvo tik vyriai ir spyna.
Zanavykiškos skrynios buvo pačios gražiausios, ištapytos įvairiausiais simboliais, išdėstytais simetriškai dviejuose arba trijuose laukuose. Jei kituose regionuose buvo piešiami lelijų, tai Zanavykijoje – tik tulpių ornamentai. Visos zanavykiškos skrynios turėjo dideles, gražiai pjaustytas kojas. Tuo jos ir skyrėsi nuo kitų regionų skrynių.
Cheminiai dažai Vokietijoje atsirado apie XIX a. vidurį. Juos gamino Eitkūnuose (dabar Černyševskojė, Kaliningrado sr.), o prekybos centrai buvo įsikūrę Kudirkos Naumiestyje ir Marijampolėje. Dažai į Lietuvą patekdavo kaip kontrabanda. Iki tol zanavykai dažus gamindavosi patys. Jų spalvos buvo išgaunamos iš įvairių augalų: žalia – iš žolės želmenų, raudona – iš bruknių arba burokėlių, melsva – iš paežerės dumblių.
Po parodos atidarymo, susirinkusieji peržiūrėjo DVD filmą „Lietuvių tautinis kostiumas“, pasiklausė folklorinio ansamblio „Šakija“ dainų. Net 17 vaikų dalyvavo kūrybiniame edukacinio užsiėmimo procese – dėžučių dekoravime.
Dalė iš Šakių:
