Birželio 20 d. Sintautų kultūros centre paminėta 43-oji Kalbos diena, kuri buvo skirta Antano Tatarės 210-osioms gimimo metinėms.

 

 

Į Sintautų kultūros centre vykusią konferenciją susirinko žmonės, neabejingi lietuvių prozininko, pedagogo, Romos katalikų dvasininko A. Tatarės kūrybai. Konferencijoje pranešimą „Mūsų krašto Kristijonas Donelaitis. A. Tatarė“ skaitė ir Seimo narys Arvydas Vidžiūnas.

„A. Tatarės kalba – didaktinė, tekstai nesudėtingi, lengvai suprantami. Kūrybos tikslas aiškus – šviesti, mokyti doro elgesio. Šio šviesaus žmogaus kalboje vartojama labai daug deminutyvų. Galima teigti, kad A. Tatarės kalba buvo įžanga į kitus mūsų krašto raštus. 19 a. pabaigoje K. Donelaitis ir A. Tatarė ėjo viena kryptimi“, – kalbėjo A. Vidžiūnas.

Profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Giedrė Čepaitienė skaitė pranešimą „A. Tatarės pasakojimai parapijiečių atmintyje“. Profesorė susirinkusiesiems pasakojo, kad vaikystėje rinko tautosaką. Vienas iš žmonių, kurio tautosaką užrašė – tėvo dėdė Pranas Kudirka.

„Tėtės dėdė man mažai sekdavo pasakų, tarp jų atsirado du pasakojimai, tačiau supratau, kad tai ne pasakojimai, bet kas – taip pat nežinojau. Net tada, kai studijavau, A. Tatarės kūryba nebuvo išleista ir apie jį žinojome tik iš Lietuvių literatūros istorijos chrestomatijos. Neatsimenu kuriais metais, tikriausiai, kai pradėjau skaityti A. Tatarės kūrybą, suvokiau, kad tėtės dėdės pasakojimai, – tai A. Tatarės kūryba. Tad galiu sakyti, kad Tatarės kūrybą, beveik originalą, skaičiau anksčiau, nei ją Lietuva pamatė“, – pasakojo profesorė.

A. Tatarės tekstai, kuriuos G. Čepaitienei pasakojo tetės dėdė – „Jonas Dobilaitis ir Jonas Gražutis“ ir „Jonukas ir kačiukė“ (abu jie įėjo į rinkinį Pamokslai išminties ir teisybė). Perpasakoti tekstai skiriasi savo mintimis: trumpas A. Tatarės pasakojimas „Jonas Dobilaitis ir Jonas Gražutis“ turėjo 158 žodžius, perpasakotas tekstas yra 99 žodžių. Gerokai ilgesnę A. Tatarės pasaką „Jonukas ir kačiukė“ sudarė 897 žodžiai, perpasakojant ji gerokai sutrumpėjusi – iki 518 žodžių.

Įdomu tai, kad G. Čepaitienė pasakojimus užrašė 1968 m., o Sintautų parapijoje, kur gyveno profesorės tėtės dėdė, A. Tatarė klebonavo 1855-1863 m. Vadinasi, tai rodo, kad praėjus daugiau nei 100 metų šio rašytojo kūryba tebegyveno liaudies lūpose.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas doc. Antanas Smetona konferencijoje skaitė pranešimą apie A. Tatarės kūrybą. A. Smetona teigė, kad apie šį rašytoją kalbėti reikia ir verta, o tai darant reikia matyti platesnį kontekstą. Pasak kalbininko, A. Tatarė yra Suvalkijos grožinės literatūros pradininkas. Kaip ir kiti pranešėjai, A. Smetona tikino, kad šio rašytojo kalba – didaktinė, ji lengvai suprantama, tačiau būta ir sudėtingesnių tekstų.

Kalbos dienai skirtame renginyje taip pat buvo apdovanoti eilėraščio, skirto A. Tatarei, konkurso „Pamokslai išminties ir teisybės“, kurį organizavo viešoji įstaiga Sintautų akademija ir Sintautų kultūros centras, laureatai. Pirmąją vietą laimėjo Danutė Batisienė, antrąją – Marytė Rastupkevičiūtė, trečiąją – Ona Jasinskienė.

Sintautuose minint kalbos dieną bei A. Tatarės 210-ąsias gimimo metines taip pat vyko šv. Mišios, buvo aplankyti Sintautų kapinėse palaidotų Prano Vaičaičio, Juozo Pikčilingio, Marijos Puodžiukaitienės kapai, surengta Rimanto Dichavičiaus ir Valerijos Dichavičienės fotografijų paroda. A. Tatarės garbei buvo pasodintas šilkmedis.