Spalio 27 d. vakarą Šakių bibliotekos salė tiesiog griaudėjo nuo juoko. Tačiau čia vyko ne humoro vakarėlis, o tokias emocijas sukėlė pasisvečiuoti atvykęs įsimintiniausias 2011 metų Kauno menininkas – humoristas, satyrikas, ko gero, ilgiausią juokavimo raštu darbo stažą turintis Lietuvos rašytojas, knygų autorius Jurgis Gimberis. Į tradiciškai Šakių bibliotekoje kiekvieną rudenį organizuojamą renginį „Auksinis laureatų ruduo“ su rašytoju kartu atvyko ir Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis.

 

 

Paradoksalu, bet beviltiškai rūškanu, lietuvišką rūpintojėlį primenančiu veidu į sceną išėjęs ir beveik nieko nekalbėjęs (tik skaitęs) menininkas vos per keletą minučių sugebėjo užvaldyti publikos emocijas, sprogusias kvatojimu, kikenimu, cypimu, švokštimu, gagenimu... Toks yra tas J. Gimberis. Viena yra jo kūrybą skaityti pačiam, kitas reikalas – kai ją skaito pats autorius. Kaip sako V. Kiaušas-Elmiškis, kūrybinis rašytojo bagažas išties nemenkas: iš viso humoristas yra išleidęs 16 knygų, paskutinės  – „Brauno judesiai“ ir „Žinios trumpai“. Pats autorius savo humoreskas šmaikščiai vadina „memuarais ir kitomis pasakomis“, tačiau kartu su Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininku apgailestauja, kad šis žanras literatūrinėje erdvėje jau baigia išnykti.

Bibliotekos lankytojai iš autoriaus lūpų išgirdo, apie ką rimtai juokaudamas rašo J. Gimberis paskutinėse satyrų knygose. Apie tai, kas gyvenime svarbiausia, bet nėra pinigai, apie laiką, kuris su laikrodžio rodyklėmis neturi nieko bendra, apie pastovumą, kai nesinori gyvent kaip traukinyje. „Šiandien viena bendrovė, rytoj – kita, lėkštės vienkartinės, rankšluosčiai popieriniai, adresai laikini, draugai tam kartui“, – cituoja savo tekstus rašytojas.

Dar autoriaus kūryboje kalbama apie nenorą skubėti, apie meilę, nerealizuotą ir, jo žodžiais tariant, konkrečią, ir apie darbą. Atskirai apie politiką, valdžią ir vyriausybę, nors politikos tema yra tokia kaip šeimyniniai santykiai, valgymas ar pinigai (tiksliau – jų stygius) – labiau kaip leitmotyvas. Kitaip sakant, jis rašo apie gyvenimą, kuris slenka žiūrint televizorių, bendraujant su namiškiais, draugais bei pažįstamais ir stebint gamtą. Jo personažai skaitytojams iš seno pažįstami: pats pasakotojas, prisistatantis kaip Juga Mišiuginas, Balandėlė, Feliksas Žertva ir katinas ar koks kitas epizodinis veikėjas.

„Man nyku juokauti „aktualiomis“ temomis“, – sako autorius, turėdamas galvoje dažnai vulgarų televizinį humorą.

 J. Gimberio temos – amžinosios, nors ir įvilktos į kasdienybės rūbą. Besiklausydamas paties autoriaus skaitomos kūrybos supranti, kad viską, ką autorius nori svarbaus pasakyti apie gyvenimą, pasako rašydamas apie visai paprastus, kasdienius dalykus, kad ir apie pasiklydusį skambutį. Ir dar – rašydamas visai paprastai, tarsi kalbasi su savo mylimais duonos valgytojais ir mokesčių mokėtojais, šaknelių ir Seimo rinkėjais, su kiekvienu iš jų atskirai, vis kreipdamasis „žmogau, rinkėjau, tamsta“. Artumo jausmą sustiprina kartkartėmis įterpiami pasakotojo paatviravimai: „esu asmeniškai išbandęs“ arba „patikėk nukentėjusiu“, net ir tada, kai keblu „prisipažinti“ padaugindavus arba pasipinigavus. Autoriaus mintis tekste šuoliuoja nevaldoma nuo slieko iki ministro ir vėl atgal, kuo paradoksaliau, tuo geriau. Tekstų, ypač pasakėčių, pavadinimai („Irklai ir organai“, „Dėdulė ir livaras“, „Mama ir vyriausybė“) traukia nesuderinamumu, o patys tekstai sąmojingai atskleidžia nesuderinamųjų dalykų ryšį, nors kartais ir visai netikėtą, kaip kad tarp akmens amžiaus bei šiandienos džiunglių ir keturkojų, iš kurių mieliausias pasakotojui yra virtuvinis stalas. Rašytojas nelinkęs daugžodžiauti,  autoriui pakanka šešių trumpų sakinių pasakyti tai, kas svarbiausia.

Dar būtų galima daug kalbėti apie unikalią svečio kūrybą, tačiau geriausiai ją pajuto tie, kurie atėjo antradienio vakarą į Šakių biblioteką. Čia betarpiškoje aplinkoje tarp skaitytojo ir autoriaus netrukus užsimezgė šiltas ir glaudus ryšys. Ir nesuprasi, kas tą ryšį sukūrė. Rašytojo asmenybė, subtilus humoro jausmas ar jo kūrybos paprastumas? Bet į šį klausimą tegul atsakys rašytojo kūrybos gerbėjai bei renginio svečiai.

J. Gimberis savo humoreskas pradėjo spausdinti 1979 m. periodikoje. 1985 m. išleido savo pirmąją humoreskų knygą „Dar nepastebėjau“. 1989 m. apdovanotas A. Griciaus premija, o 1999 m. Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius apdovanojo 1 lito premija. 2011 m. Kauno menininkų namų Meno kolegija išrinko J. Gimberį įsimintiniausiu Kauno menininku.