Diena po dienos, valanda po valandos artėja didžiosios metų šventės – kūdikėlio Kristaus gimimas. Kuo jos arčiau, tuo dažniau kasdieniai rūpesčiai atsiskiedžia šventiniais: kur ir kokią eglutę įsigyti, kuo ją papuošti, kam, kokių ir už ką dovanų nupirkti, ką dėti ant šventinio stalo ir t.t. Ar šiandieninis vartotojiškumo siautulys neužgožia Advento susikaupimo, Kalėdų šventės prasmės? Kaip dera ją pasitikti tiems, kurie save deklaruoja esantys krikščionybės išpažinėjai?

Apie Kalėdų šventės prasmę, esmę, papročius ir tradicijas kalbamės su Šakių šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonu Vytautu Antanu Matusevičiumi.

 

Man patinka Suvalkijoje, žmonės čia draugiški, tiesa, kiek uždaro būdo – nenori taip greitai svetimiems žmonėms atverti savo širdies. Suvalkiečių pasitikėjimą galima pelnyti tik per tam tikrą laiką – niekas iš karto nėra čia pasirengęs pulti į glėbį. Tačiau žmonių širdys čia didelės ir geros.

Jau pradėjote lankyti savo parapijiečius kalėdodamas, ar žmonės greitai priėmė naują kleboną?

Norėčiau didesnio betarpiškumo ir bendradarbiavimo su parapijiečiais. Matau, kad jie dar nedrįsta naujo klebono. Manau, kad tam reikia dar šiek tiek laiko ir viskas bus kitaip. Kalėdojimas – tai puiki proga žmonėms pažinti kunigą, o kunigui – pamatyti, kuo gyvena žmonės, kas juos slegia, neramina, padėti jiems dvasiškai. Pastebėjau, kad šios parapijos žmonės nėra labai organizuoti – jie nori, kad kunigas juos lankytų, tačiau patys vengia tą organizuoti, nenori prisiimti atsakomybės. Tikiuosi, kad tai pasikeis ir man nereikės dėti daug pastangų organizuojant kalėdojimą, o ateis toks laikas, kai patys gyventojai pasakys – šioje gatvėje tavęs šiandien laukia tiek ir tiek lankytojų.

Ką pastebite kalėdodamas parapijiečių namuose, kaip jie laukia Kristaus gimimo šventės?Ar ši graži krikščioniška šventė netampa paviršutiniška, be turinio, kaip linksmas masinis renginys, kaip vyno ir alaus šventė, rūkytų šonkauliukų, keptos žąsies ar kalėdinio kalakuto pavalgymas?

Džiaugiuosi, kad šiandien mes galime atvirai švęsti Kristaus gimimą, kad nereikia slėptis, kaip tai buvo daugiau kaip prieš 25-erius metus. Kalėdos – viena gražiausių katalikiškų švenčių. Smagu matyti, kaip žmonės jų laukia pasitempę, susitvarkę, puošia savo namus, švarinasi. Tačiau man, kaip kunigui, norėtųsi, kad žmonės puoštųsi ne tik išoriškai, bet ir viduje. Taip pat svarbu, kad per visą sakralinį Advento laikotarpį žmonės ruoštųsi ir savo dvasioje sutikti šią gražią šventę – dalyvautų rekolekcijose, prieitų išpažinties, atleistų savo artimiesiems, atsiprašytų patys savo šeimos narių už tai, ką negero padarė. Krikščioniškoji šios šventės esmė yra ta, kad mes galėtume ją sutikti su atvira ir mylinčia širdimi. Aišku, norėtųsi, kad visas žmogaus gyvenimas būtų toks, ne tik per didžiąsias šventes.

Advento susikaupimą blaško lakstymas paskui kalėdines nuolaidas. Kasmet vis anksčiau miestų aikštėse puošiamos ir įžiebiamos eglės. Susidaro įspūdis, kad netrukus kalėdinės šventės prasidės lapkričio mėnesį. Ką apie tai galvojate?

Taip, tiesa, šiandien mes visi pastebime, kad išorinis spindesys yra svarbesnis už dvasinį turinį. Man norėtųsi to dvasinio lygmens siekimo. Aišku, tam įtaką daro mūsų vartotojiška kultūra, reklama, skubėjimas, tas išorinis spindesys – visko norisi pirkti, pirkti... Man, kaip kunigui, išties keistas toks požiūris į šios šventės prasmę – švenčiame Kristaus gimimą, bet dovanas perkam ne jubiliatui, o sau. Manau, kad pati gražiausia dovana, kurią galėtume kiekvienas mūsų padovanoti jubiliatui, – paimti jį ant rankų, įsileisti jį į savo širdį, į namus. Tai ir būtų pati didžiausia šios šventės prasmė. Norėčiau, kad Jėzus augtų mumyse, kad mes kiekvienas dalintume gerumą, švelnumą. Gerai, kad šiandien mes esame tokie atidūs vieni kitiems – rūpinamės savo artimaisiais, perkame dovanas, rodome dėmesį, – to reikia, ypač vaikams. Bet svarbus ir žmonių tarpusavio santykis, kad nenukryptume į daiktų sureikšminimą.

Kokia didžiausia praktikuojančio kataliko pareiga sutinkant Jėzaus gimimo šventę?

Šios šventės esmė – rūpintis ne paviršutiniu jos turiniu – daiktais, dovanomis, maistu, bet mokytis bendrauti, būti vieni su kitais. Bendrystės jausmas yra vienas svarbiausių šventės momentų. Norėtųsi, kad kiekvienas būtų priimtas ir mylimas per šventes – tada būtų žmonių širdyse tikros Kalėdos. Nereikia to apsimestinio prisitaikymo, apsimetinėjimo, pasidavimo masėms. Nuoširdumas ir meilė – tikrasis šventinės dvasios džiaugsmas.

Kokios turėtų būti Kūčios kiekvieno krikščionio namuose?

Kūčių vakarienė yra labai graži įžanga į Kalėdas. Tai puiki proga susėsti prie stalo, pabūti vieniems su kitais, pabendrauti, o paskui ateiti dar į Bernelių mišias. Persivalgymas ar persigėrimas, valgiais nukrauti stalai – nėra šios šventės esmė. Priešingai, – čia labai reikia saikingumo. Geriau patarčiau žmonėms atverti savo namų duris, pravėdinti susikaupusius dvasios „dūmus“, negerumus, juk ne visose šeimose tarpusavio santykiai yra gražūs. Tai, manau, yra žymiai svarbiau už visus šventinius valgius. Aš siūlyčiau daugiau dėmesio skirti bendravimui.

Tai kokia vis dėlto šių švenčių prasmė ir esmė?

Kalėdų esmė ir prasmė – leisti Dievui gimti kiekvieno širdyje, kad tas užgimęs Kūdikėlis augtų mumyse, kad  taptume dorais piliečiais, kurie būtų dovana ne tik savo šeimai, bet ir visai visuomenei. To aš ir linkiu savo parapijiečiams švenčių proga. Linkiu, kad Kristaus gimimas taptų išties šventišku laukimu, susitaikymu kiekvieno mūsų širdyje. Atleiskime patys sau ir vieni kitiems. Linkiu patikėti, kad kiekvienas esate vertybė, kad kiekvienas kitas šalia esantis yra vertybė, brangesnė už viską. Jėzaus gimimas įrodo, kad žmogaus gimimas yra vertingas ir brangus.