Lekėčių kraštas – pilietinė šventovė

atminimo akmuoLina POŠKEVIČIŪTĖ

Praėjusį šeštadienį Lekėčių miestelyje, Rūdšilio miške ir Valkų kalvose buvo pagerbti Nepriklausomybės kovų Lekėčių valsčiaus savanoriai, žuvę partizanai ir Lietuvos kariai.

Nuotr. Lekėčių miestelio centre atidengtas pirmasis rajone Atminimo akmuo Nepriklausomybės kovų savanoriams ir Vyčio Kryžiaus kavalieriams.

Atminimo akmuo

Apie vidudienį Lekėčių miestelio centre buvo atidengtas Atminimo akmuo, kuriame įamžintos 1919–1920 metų Nepriklausomybės kovų Lekėčių valsčiaus dešimties Vyties Kryžiaus kavalierių ir 77 savanorių pavardės.

Lekėčių seniūnas Ričardas Krikštolaitis, kreipdamasis į gausiai susirinkusius miestelėnus ir svečius, pasidžiaugė, kad Lekėčių žmonės gali didžiuotis matydami tiek garbingų vyrų, drąsiai gynusių savo tėvynės laisvę, pavardžių. Seniūnas tiki, kad šis iš Lekėčių laukų parvežtas akmuo visiems, pro šalį praeinantiems, ypač jaunajai kartai, primins didvyrių vardus. Seniūnas pakvietė visas seniūnijas įamžinti krašto Vyčio Kryžiaus kavalierius ir savanorius.

„Lekėčiai yra istorinis fenomenas Lietuvoje – vienoj vietoj tiek daug didvyrių, kurie ėjo gelbėti Lietuvą. Manau, kad mes visų savanorių dar nesurašėm. Savanorių sąrašas padarytas, bet dėl įvairių priežasčių į jį neįrašytas dar ne vienas lekėtiškis: čia įrašyti tie, kurie gimė Lekėčių valsčiuje, bet nėra tų, kurie čia atsikėlė gyventi, kovojo, žuvo. Pasižiūriu į šias pavardes ir žinau, kad pusė tų pavardžių dar „gyvos“, nes čia gyvena jų šeimos, jų vaikai, anūkai. Manau, kad ne vienas, atėjęs prie akmens, pasakys: čia mano senelis, dėdė, brolis ir jie gynė Lekėčius, Lietuvos valstybę. Nuoširdus ačiū, kad jūs, lekėtiškiai, buvot vieni pirmųjų rajone juos įamžinę, jau 32 miesteliai Lietuvoje tą taip pat padarė”, – kalbėjo šių kovų Lietuvoje įamžinimo iniciatorius, žurnalistas Vilius Kavaliauskas.

Jis priminė, kad Lietuvoje buvo 420 valsčių, iš kur išėjo savanoriai, 314 valsčių yra Vyčio Kryžiaus kavalierių. Jo nuomone, toks pagerbimas neturėtų būti pabaiga – reikėtų kiekvieno jų parašyti biografiją.

Netoliese stovi paminklas Lekėčių krašto partizanams. Jie pagerbti tyla, atminimo salvėmis ir Šakių rajono meno mokyklos Lekėčių filialo mergaičių ansamblio „Allegretto“ dainomis apie brolužį, išjojusį į karą. Seimo narys Arvydas Vidžiūnas šias Lekėčių vietas pavadino pilietiniu šventoriumi, džiaugėsi, kad Lekėčių krašte tiek istorijos puoselėtojų. Prisiminimais dalijęsis lekėtiškis Zenonas Rakauskas sakė, kad kiekvieną paminkle įamžintą partizaną asmeniškai pažinojo, pasakojo jų gyvenimo, žuvimo istorijas, apgailestavo, kad partizanai šiandien dar yra juodinami.

„Ta savanorių drąsa atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę 1918 m. persidavė ir pokario jaunimui. Šie partizanai ta pačia narsa aukojo savo gyvybes. Matome įamžintų virš 20 pavardžių didvyrių, kuriems šiandien turime atiduoti duoklę, nes esame laisvi jų dėka. Šiandien reikia parodyti, sakyti jaunimui, kad jų širdyse būtų uždegta tėvynės meilės, aukos jai liepsna”, – kalbėjo Vytauto Didžiojo II rinktinės savanoris, Seimo narys Arimantas Dumčius.

Rūdšilio žeminėse

Rūdšilio giriose yra ypatinga vieta – kalnelis, ant kurio stovi paminklas, kryžiai ir iškastas bunkeris, prie kurio prieš 65-erius metus, gegužės 21 d., žuvo partizanai Julijonas Būtėnas ir Petras Jurkšaitis. Šiose vietose gimęs ir augęs Vincentas Aleknavičius labai gerai atsimena, kaip prieš tuos 65-erius metus, būdamas paauglys, ėjo tą rytą į mokyklą laikyti egzaminų, o grįždamas namo išgirdo šaudymus, pamatė kareivius, kurie kilnojo eglutes, smaigstė žemę geležimis ir ieškojo bunkerių. Pats V. Aleknavičius savo akimis matė nešamus suvyniotus į skudurus, kruvinus partizanus. V. Aleknavičius šią istoriją pasakojęs ne kartą, yra ją užrašęs. Jis išsakė ir savo skaudulius, kad norima iškreipti istorijos faktus, dėl žuvusių partizanų skaičiaus šioje vietoje.

Vilniaus Zanavykų bendrijos pirmininkas Kęstutis Vaičiūnas paruošė žemėlapį – keturių bunkerių maršrutą Žalgirio rinktinės partizanų takais. Dvi dešimtys drąsiausių, vadovaujami V. Aleknavičiaus, žiūrėdami į žemėlapį patraukė penkis kilometrus Rūdšilio šilais. Sustojo prie partizanų bunkerio, kuriame vyko partizanų pasitarimai. Už gero puskilometrio dar vienas – partizanų Algimanto Matuso-Našlaitėlio ir Aleksandro Povilaičio-Riešuto bunkeris. Čia lekėtiškė Danutė Matusaitė prisiminė, kad jos pusbrolis, partizanas A. Matusa, pasiėmęs iš namų rožančių ir mamos, kuri jau buvo mirusi, nuotrauką išėjo niekam nieko nesakęs, todėl ir pasivadino Našlaitėliu. O jau vėliau jo kūną, pakastą po vyšnia, rado artimieji Lekėčių miestelyje už šventoriaus tvoros.

V. Aleknavičius atveda prie kryžiaus, skirto partizanų rėmėjai, jo mamai – Antaninai Naujokaitei-Aleknavičienei, kuri pasak jo, Laisvės kovotojams nuolat kepdavo duoną. Paskutinė šio maršruto stotelė – J. Būtėno ąžuolas, kurį 1951 metais pasodino Aleknavičių šeima. Jį pavadino J. Būtėno vardu, kadangi ąžuolo pasodinimo data sutapo su jo nusileidimo Kazlų Rūdos giriose data.

V. Aleknavičius dėka kiekvienas bunkeris paženklintas Vyčio kryžiumi. Šio žygio dalyviai pripažino, kad šis maršrutas turėtų atsirasti rajono lankomų vietų sąraše.

Valkų kalvose

Daugiausiai žmonių praėjusi šeštadienį rinkosi ant Valkų kalvų. Jaunieji šauliai, savanoriai, tremtiniai traukė pėsčiomis pagerbti prieš 71-erius metus čia žuvusių Lietuvos partizanų ir karių. Šv. Mišių, kurias aukojo Lukšių parapijos klebonas Vytautas Juozas Insoda, maldos buvo skirtos Laisvės kovotojams, šilais aidėjo Lietuvos šaulių sąjungos vyrų vokalinio ansamblio „Trimitas“ dainos.

„Mums didelė garbė stovėti šioje garbingoje vietoje, kur partizanai mums iškovojo laisvę, ir aš matau, kad kiekvienais metais ant šios kalvos vis daugiau susirenka jaunimo. Mes pateisinsim čia kovojusių svajones, kad Lietuvos laisvė bus, mes pasižadam ją saugoti!”  – kalbėjo Lietuvos šaulių sąjungos Suvalkijos šaulių IV rinktinės vadas Raimondas Mertinkaitis. Dalijosi prisiminimais partizano dukra, paminklo, skirto žuvusiems kovotojams, autorius, buvo pasvarstymų, kaip šią kalvą reikėtų sutvarkyti.

Diena artėjo į pabaigą, minėjimo dalyviai rinkosi į „Poškynės“ sodybą, kur buvo vaišinami kareiviška koše, vyko Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų (kinologų) pasirodymas ir grupės „Skylė“ koncertas.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Kaip vertinate seimūno G. Surplio idėją liepos pirmąjį šeštadienį paskelbti Giminių diena?

klausimelis 06 11Irena iš Lukšių:

Manau, kad tolstančius giminaičius vargu ar kas begali suartinti, bet gal į naudą būtų. Galbūt pirmais metais ir neprigytų, bet ilgainiui taptų sava, žmonės kaip per kokias Jonines susieitų. Dabar tikrai daromės kaip robotukai – bėgi, bėgi... Pas mus aplinkoje silpnėja giminių ryšiai, net nežinau, kas dėl to kaltas, gal kompiuteriai, naujos technologijos. Žmonės pavargę, kažkas tikrai ne taip darosi. 

klausimelis 06 11 2

Antanas iš Šakių:

Teigiamai, šventės visada smagu. Nežinau, kaip ji galėtų būti švenčiama, manau, nuo giminių skaičiaus priklauso – turiu draugų, kur daug giminių, jie užsisako sodybas, šventė ne vienos dienos išeina. Aš nelabai daug giminių turiu, mažame rate išsitenkam, o ir šiaip, senas jau, nelabai kam įdomus... Manau, tokios progos gali svarbiomis tapti. Anksčiau kitaip būdavo, o dabar žmonės tolsta, kraustosi į užsienį jaunimas. Liūdna labai dėl to.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.