Praėjusį savaitgalį Sintautuose nusilenkta gimtajai kalbai – čia surengta 44-oji Kalbos diena. Vienintelis tokio tipo renginys Lietuvoje  antri metai vyko Sintautuose,  jis buvo skirtas dviem iškilioms asmenybėms – poetui Pranui Vaičaičiui ir kalbininkui Juozui Pikčilingiui.

„Poetas ir Kalbininkas– dvi upės, tekėjusios greta“ – tokiu pavadinimu buvo kviečiama į šiųmetinę Kalbos dieną. Prof. habil. dr. Regina Koženiauskienė pagyrė renginio organizatorius pastebėjusi, kad geresnės sąsajos tikriausiai buvo neįmanoma sugalvoti.

Bendro tarp šių asmenybių tikrai daug. Tai susirinkusiems savo poetine kompozicija priminė Sintautų pagrindinės mokyklos moksleiviai. Abi iškilios asmenybės gimė žiemą Sintautų valsčiuje valstiečių šeimose, abu buvo krikštyti Sintautų bažnyčioje, abu mylėjo ir puoselėjo gimtąjį žodį, abiejų gyvenimai per anksti nutrūko ir po mirties jie Amžino poilsio atgulė tose pačiose Sintautų kapinėse. Tiesa, P. Vaičaitis apie J. Pikčilingį negalėjo žinoti, nes jų gimimo ir mirties datas skiria 25-eri metai, o J. Pikčilingis poeto kūrybai skyrė ne vieną valandą.

Kadangi nuo P. Vaičaičio gimimo šiais metais suėjo 140 m., rajono tarybos sprendimu 2016-ieji paskelbti P. Vaičaičio metais. J. Pikčilingiui šie metai taip pat jubiliejiniai – kalbininkui būtų suėję 90 m.

Gilios abiejų įmintos pėdos, nuveikti darbai, apie kuriuos Kalbos dienoje kalbėjo garbūs svečiai. Buvo svarstymų, kiek iš tikro mums šiandien reikia P. Vaičaičio, nes jo nėra mokyklinėse programose. Blaškydamiesi po pasaulį dažnai neįvertiname to, kas tarsi savaime suprantama, – kalbos, tėvynės, žodžio. Apie tai kalbėjo ne vienas svečias.

Kiek kitaip, gal ne visai įprastai apie P. Vaičaitį pasisakė literatūrologas, rašytojas, eseistas, kritikas, vadovėlių vidurinei mokyklai autorius, Vilniaus universiteto dėstytojas Regimantas Tamošaitis. Pasak jo, P. Vaičaičio poezijos žmogus dažnai yra nesubrendęs vyras, gana destruktyviai vertinęs moterį. Jo kūryboje žmogus yra vienišas, besikabinantis už savo aplinkos, kuri jam itin svarbi. Tačiau nors meniniu požiūriu R. Tamošaitis P. Vaičaičio kūrybą vertina kaip netobulą, atleidžia jam menininko nuodėmes ir ragina į ją žvelgti kaip kolektyvinę bendrystę, stiprų moralinį manifestą.  

„Savo eilėmis jis mąsto už mus visus“, – tikino svečias, citavęs ir tokius poezijos fragmentus, kur jau tada P. Vaičaitis pastebėjo, jog moters išvaizda gali būti madinga, nors protas primena maro laikus.

Prof. habil. dr. R. Koženiauskienė  kalbėjo apie J. Pikčilingį – asmenybę, pedagogą, visuomenininką, stilistikos pradininką. Profesorė prisiminė buvusio savo dėstytojo zanavykišką frazeologiją (eržilo skūra ir ant balkio pakabinta žvengia), individualų stilių bei meilę gimtajam kraštui, kuriame jis nuolat lankydavosi. R. Koženiauskienė J. Pikčilingio stilistiką lygino su poezija, o pats profesorius patarė  su žodžiu nesielgti kaip su buldozeriu – rašytojui prieštarauti negalima, jo stilius turi išlikti. Juk  P. Vaičaitį suredagavus neliktų tikrojo P. Vaičaičio, tas pats su Žemaite bei kitais savitą braižą turinčiais rašytojais.

„Vaičaitis – neredaguotinas“, – akcentavo ir doc. dr. Antanas Smetona, buvęs J. Pikčilingio studentas.

Jis pabrėžė, kad nenorminis, vietoje pavartotas žodis nėra klaida. Svarbiausia, kaip mokė J. Pikčilingis, kad tekstas būtų aiškus, tikslus, paprastas, glaustas.

Reaguodamas į pasisakymus, kad P. Vaičaičio nėra mokyklų programose, A Smetona patarė: „Sukčiaukit, mieli mokytojai!“

Jis prisipažino pats kažkada taip daręs, o dabar – didelė laisvė, todėl „nueiti į šoną“ mokykloje nėra nieko blogo. Tik nuo pačių mokytojų priklauso, kiek jie nori ir ar išvis nori prisiliesti prie P. Vaičaičio bei jį atskleisti moksleiviams.

A. Smetonos žmona doc. dr. Irena Smetonienė tikino, kad atvykimas į Kalbos dieną jau tapo viena iš jų šeimos  vasaros tradicijų, nes tokios šventės niekur kitur Lietuvoje nėra.

„Važiuoju kaip į namus“, – prisipažino viešnia.

Kalbėdama apie J. Pikčilingį sakė, kad jis nuolat akcentuodavo, jog reikia klausytis ir girdėti.

„Tada to nesupratome. Dabar suprantu, kad J. Pikčilingis buvo praaugęs savo amžių. Jis mokė to, kas ir šiandien yra nauja“, – kalbėjo I. Smetonienė.

Savo įžvalgomis bei prisiminimais apie J. Pikčilingį dalijosi ir dr. Arvydas Vidžiūnas. Pranešimą apie P. Vaičaitį skaitė laikraščio „Valsčius“ redaktorė, P. Vačaičio draugijos narė Giedrimė Didžiapetrienė. Apie zanavykų dialektą kalbėjo doc. dr. Rima Bakšienė ir tikino, jog mūsų kraštiečiai džiaugiasi tarme, ja didžiuojasi ir laiko prestižine. Apie tai, kaip broliai sesę dabojo, zanavykiškai paporino mažoji pasakorė Žemyna Vasaitytė.

Minint Kalbos dieną aplankyti poeto bei kalbininko kapai, pakelta Kalbos dienos vėliava Sintautų miestelio aikštėje. Prasmingas pasibuvimas užbaigtas P. Vaičaičio sodyboje su kaimiškomis vaišėmis bei pašnekesiais.