Žemosios Panemunės (Kriūkų sen.) gyventojai sunerimę – apleisto Žemosios Panemunės dvaro, kuris yra regioninis kultūros paveldo objektas, nuo kelio jau nebematyti – griūvantį centrinį pastatą supa medžių ir krūmų šabakštynas. Kultūros paveldo specialistai siūlo priemones, kaip išgelbėti dvaro statinius. Savininkai gyvena užsienyje ir tikina, kad kažkada jį prikels naujam gyvenimui.

Turistams, norintiems surasti Žemosios Panemunės dvaro sodybą, lengvai to padaryti nepavyks, o dvarą pamačius gali ištikti kultūrinis šokas: medžiai užaugę sulig įgriuvusiu stogu, krūmai sulig langais, per žolę pastato ne tik aplink neapeisi, bet nepasisaugojus galima nugarmėti nuo šalia esančio skardžio. Centrinio pastato vidaus vaizdas taip pat apgailėtinas – sugriuvę sienojai, perdangos,supuvusios ir skylėtos grindys.

Žemosios Panemunės gyventojai sako, kad dabar dvarą naikina gamta ir savininkų abejingumas.

Tokia pastato būklė ypač kelia pavojų čia sumaniusiems pažaisti vaikams. Šalimais gyvenantys žmonės lyg juokais, lyg su išgąsčiu pasakoja, kad į dvaro teritoriją jau keleri metai niekas kojos nekelia, nes čia vaidenasi – jų vilkinis šuo nuolat pribėgęs prie dvaro pastato žiūri per langą ir loja.

Kaip sunyko?

Šios vietovės gyventojai dar mena paskutinį dvarininką – žurnalistą Valentiną Gustainį, kuris dvarą nupirko 1924 m. 1940 m. jį ištrėmė į Sibirą, o dvarą nacionalizavo. Kai dvarininkas 1956 m. grįžo iš Sibiro, dvaro niekas jam negrąžino, čia jau buvo įsteigta ligoninė. Tuomet, kaip prisimena vietiniai gyventojai, prie centrinių rūmų klombuose žydėjo gėlės, vaikščiojo čia auginami povai.

Žemojoje Panemunėje gyvenanti Stasė Noreikienė pasakoja, kad dvaro rūmai nyko keliais etapais: uždarius ligoninę pastatą prižiūrėjo tuometinių Kauno klinikų sargai, kurie pirmieji pradėjo parceliuoti išlikusius dvaro daiktus, prie to prisidėjo ir vietiniai gyventojai.

„Nešė viską: plytas, koklius, duris, gražesnius apvadus, o ypač stiklą. Sode krėtė obuolius ir pardavinėjo... kaip neniokosi, jei nėra šeimininkų“, – nesistebėjo S. Noreikienė. Pasak jos, dar prisidėjo studentai-archeologai iš Kauno, kurie išgirdę, kad nuo rūmų po Nemunu eina požemis į Seredžių, jo ieškojo ir tiesiog ardė pastatą.

Savininkai teikia vilties

Visą tą laiką Gustainiai gyveno Griškabūdyje pas giminaičius. Pasak Laimos Gustainienės (žurnalisto V. Gustainio sūnaus Gedimino žmonos), 1993 m. grįžę į Žemosios Panemunės dvarą jie jau rado griuvėsius. Įsikūrė buvusio kumetyno pastate.

„Kaip gali žmonės neniokoti, jeigu viskas buvo palikta Dievo valiai. Mes atgavę dvaro sodybą grįžom su didžiuliu džiaugsmu. Sūnus čia vedė ūkį, marti augino gėles, bet jie neapsikentė tuo metu Lietuvoje tokios ubagystės ir prieš vienuolika metų išvyko“, – liūdnų emocijų neslėpdama kalbėjo L. Gustainienė. Dvaras priklauso jos sūnui Mindaugui Gustainiui, kuris 2005 m. su šeima išvyko į Didžiąją Britaniją, dvare pagyvenęs apie dešimt metų. Pasak L. Gustainienės, sūnus išvyko puoselėdamas viltį sugrįžti, iš savo santaupų sutvarkyti ir įsikurti Panemunėje dvaro sodyboje, kuri apima 38 ha. Moteris teigia, kad didžiausias šios sodybos atstatymo entuziastas yra jos anūkas Karolis, ji tiki, kad Gustainių šeima prikels dvarą naujam gyvenimui.

Išeitis – valstybės saugomas objektas

„Matau vieną išeitį – Žemosios Panemunės dvaro sodybos fragmentų išsaugojimą galima užtikrinti paskelbus jį valstybės saugomu kultūros paveldo objektu, tuomet savininkai galėtų pretenduoti į valstybės finansinę paramą šio kultūros paveldo objekto tvarkymo darbams“, – paaiškino rajono Kultūros ir turizmo skyriaus vyresnioji specialistė kultūros paveldui Inga Navlickienė. Ji patikino, kad savininkai turėtų dėti didesnes pastangas dėl šio statuso suteikimo, kreiptis į rajono savivaldybę, kuri inicijuotų, kad dvaro sodybą saugotų valstybė.

Praeitų metų spalio mėnesį Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Marijampolės skyrius kartu su rajono specialistais atliko Žemosios Panemunės dvaro fragmentų stebėseną ir nustatė, kad rūmų būklė yra bloga.

I. Navlickienė pripažino, kad centrinius rūmus reikėtų paskelbti avarinės būklės ir pagal nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą juos aptverti, kad į dvaro sodybą žmonės nepatektų.