Rugsėjo 23-ąją knygų ciklo „Tremties vaikai“ autorius Stanislovas Abromavičius ir rengėjai atkeliavo į Šakių viešąją biblioteką, kur jų laukė buvę rajono tremtiniai ir politiniai kaliniai. Bibliotekoje buvo pristatyta antroji „Tremties vaikų“ knygos dalis bei vyko parodos „Tremties vaikai“, paruoštos pagal tris knygos dalis, pristatymas.

2012 m. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga išleido knygą „Tremties vaikai“, kurioje aprašyti 94 mažųjų kankinių likimai. Ji buvo gerai įvertinta, tiražas išplatintas. Žinoma, joje tilpo tik maža dalis tremties vaikų kančių, pažeminimo, skriaudų ir tragiškų likimų. Todėl ryžtasi parengti naujus leidinius: „Tremties vaikai. Antroji knyga“ ir „Tremties vaikai. Trečioji knyga“. Leidiniuose tęsiami vaikų, ištremtų 1941 m. birželį ar pokariu – 1948 m. gegužę, 1949 m. kovą, 1957 m. spalį su šeimomis ar vienų (iki 16 m. amžiaus), likimai.

Svečiai atsivežė dešimt „Tremties vaikų“ stendų, kuriuose pagal knygų ciklo publikuotą medžiagą užfiksuotos mažųjų kasdienybės akimirkos, sunki buitis, prastos gyvenimo sąlygos, žiauri šiaurės gamta. Iš stendus apžiūrinčių žmonių reakcijos buvo galima nuspėti, kad daugeliui susirinkusių tai gerai pažįstama. Net ir tremtyje nebuvę galėjo įsivaizduoti, ką mažam vaikui ir jo tėvams reikėjo iškęsti Sibire.

Žiūrėdama į eksponuojamas mažųjų tremtinių kasdienybės nuotraukas, šiuo metu Kiduliuose gyvenanti Nijolė Juzefa Mardosaitė prisiminė, kad ją, ketvirto skyriaus mokinę, 1949 m. kovo 25-ąją su šeima ištrėmė į Irkutsko sritį. Paliko vargti kaime prie Angaros dešimčiai metų. Mama kirpo avis, ji tapo traktorininko pagalbininke-prikabinėtoja. Tremtyje mirė seneliai. N. J. Mardosaitė, jau baigusi dešimt klasių, ryžosi bėgti į Lietuvą.

Damušiai nuo seno gyveno Aukštosios kaime, Kidulių valsčiuje, Šakių apskrityje (dabar Slavikų sen.). Jau prieš šimtą metų Jonas ir Antanina turėjo apie 40 ha pavyzdingą ūkį. Jurgis (1886–1973) ir Marcelė (1898–1992) čia sukūrė šeimą, pasaulį išvydo trys sūnūs: Juozas, gimęs 1928 m., Jurgis, gimęs 1936 m., ir Pijus, gimęs 1939 m.

„1947 m. vasarą suėmė tėtį, – pasakojo susitikime Pijus Damušis. – Pradžioje buvo tardomas, kankinamas Kiduliuose, paskui išvežtas į Marijampolę. Įtarinėjo, kad jis yra partizanų ryšininkas. Buvo suimtas ir vyriausias brolis Juozas, kuriam jau buvo aštuoniolika metų. Jam Šakių KGB sulaužė šonkaulius, sumušė veidą, rovė nuo galvos plaukus. Į Kidulių stribyną išvežė ir mamą... Likome su broliu vieni. Kartą atėjo sovietų karininkas ir, rankoje laikydamas pistoletą, varė prie tvenkinio. Sustabdė ant kranto, pradėjo klausinėti ir gąsdinti: „Na, maži šunyčiai, pasakykit, ar naktimis tėvai priima į namus banditus? Sakykit, juk žinot viską! Jeigu papasakosit, atiduosiu jums šį pistoletą, o jei tylėsit – nušausiu ir sumesiu štai į šį prūdą.“ Drebėjome iš baimės... Ankstų 1947 m. lapkričio 14 d. rytą stribai ir sovietų kareiviai šautuvų buožėmis jau daužė mūsų trobos duris... Mūsų šeima Baikalo rajone Tiumenės srityje buvo paskirta dirbti į Bačelino medžio apdirbimo įmonę. Dar 130 km mums reikėjo nusigauti į nuolatinę gyvenimo ir darbo vietą. Spaudžiant stipriam šalčiui, sningant sniegui, buvome susodinti į atviras automašinas ir vežami... Tremtyje išbuvau dešimt metų“, – pasakojo P. Damušis.

Šakių krašto tremčių metraštininko Antano Bajerčiaus dėka „Tremties vaikų“ knygose aprašyti kelių Šakių rajono mažųjų tremtinių likimai. Antano tėvai Juozas ir Marcelė valdė didelį ūkį. Dėdė Antanas klebonavo Pagėgiuose, dėdė Jonas dirbo gydytoju Kaune. Okupantai tokią šeimą laikė pavojinga, tad numatė ištremti į Sibirą. Deja, tėtis mirė anksčiau, tad 1948 m. gegužės 22-ąją motiną ir jos vaikus Antaną bei Zitą išvežė į Čeliabinską. Dukrelė Teresė tuo metu mokėsi Jurbarko gimnazijoje ir nuo tremties išsislapstė. Anastazino kaime (Manos rajonas, Krasnojarsko sritis) prasidėjo dešimtį metų trukusi Bajerčių tremtis.

Tais pačiais metais Zigmą Bartkų, baigusį du skyrius, su mama Teofile, mažametėmis sesutėmis Julija, Ona, Adele, broliu Kaziu ištrėmė į Tonskojaus rajoną Krasnojarsko srityje (ištrėmė iš Šunskų valsčiaus Bartkų kaimo). Tėtis Antanas tuo metu jau kalėjo Sverdlovsko lageriuose. Motiną su vaikas nuvežė į atokų Zavodovkos kaimą. Ten buvo daug gyvačių, tad į mišką grybauti reikėdavo eiti apsimuturiavus kojas, kankino kraujasiurbiai mašalai. Mama rinko ir degino šakas su Jadvyga Smetoniene, buvusio prezidento brolio Motiejaus marčia. Z. Bartkus darbinę veiklą pradėjo po keturių skyrių baigimo: miškuose rinkdavo sakus. Greitai į šį darbą įjungė ir mažesniuosius. Sunkiai susirgo motina. 1955 m. ji mirė, paaugliai liko vieni.
Pokalbyje dalyvavę LPKTS Šakių filialo pirmininkas Vilhelmas Haase, buvęs mažasis tremtinys Arvydas Pyragas ir kiti pokalbio dalyviai akcentavo, kad net ir tokiomis sąlygomis lietuvių vaikai nevogė, nemelavo, ilgėjosi savo krašto, mokėsi lietuviškai. Tas padorumo jausmas juos, jų vaikus ir anūkus lydi iki šiol.