Artėja Vėlinės – mirusiųjų pagerbimo šventė. Lankysime artimųjų kapus, uždegsime žvakeles į amžinybę išėjusiems, tik ar aplankysime pamirštus, apleistus kapus...

Žolėse skęsta antkapių likučiai, sulūžę tvoros, sukrypę styro kryžiai, kiti žolėse rūdija. Senosios kapinės skausmingai grimzta į užmarštį... Ypač gausu rajone neprižiūrimų vokiečių kapinių, bent taip vietiniai gyventojai jas vadina. Liūdniausias matytas rajono kapinių vaizdas – Kašelių kaimo (Lekėčių sen.) senosios kapinės prie kelio Kriūkai–Pavilkijys. Sustojau atsitiktinai, matau – medžių paunksnėje kapinės apleistos ir nykios. Ne vienas ar du kapai – keliasdešimt. Pabandžiau pasižvalgyti, pavardės ant išlikusių paminklų lotynų, vokiečių kalbomis, įrašai seni. Pakalbinti aplinkiniai gyventojai sako, kad tai vokiečių, gyvenusių čia XX a. pradžioje, kapinės. Kartas nuo karto Lekėčių seniūnijos darbuotojai apipjauna žolę, bet žmonės norėtų, kad bent kokia nuoroda žymėtų, jog čia žmonių amžino poilsio vieta, nesvarbu, kokio tikėjimo, tautybės jie buvo. Norėtųsi, kad šie kapai būtų bent kiek aptvarkyti, išliktų senieji paminklai, ant jų iškalti įrašai, bylojantys mūsų krašto praeitį...

Jau daug metų užmarštis tvyro ir Plieniškiuose esančiose kapinaitėse. Į jas palydėjusi Prūselių kaimo gyventoja Salomėja Matusevičiūtė sako, kad turėtų būti didesnis seniūnijos dėmesys. Pasak moters, šiais metais net žolė nebuvo nupjauta, čia piktžolės užgožia tris apirusių kapų pamatus, stovi iš dviejų medžio rąstų pastatytas kryžius.

Dar viena blogybė – gyventojų apleisti kapai.

„Jeigu rasite žolėje skęstantį, pamirštą kapą, nuraukite žoles, uždekite žvakelę, juk visi mes lygūs būsime po žeme...“ – sako S. Matusevičiūtė ir priduria, kad apleistų kapų likimas kybo ore: žmonės miršta, jaunimas emigruoja, nėra kam tų kapų prižiūrėti.

Mums bevaikščiojant po Plieniškių kapines, moteris nugrimzta į vaikystės prisiminimus, pusamžiui atgal. Anot jos, tuomet visos šeimos kapas būdavo vienas ir visiems buvo pastatomas vienas kryžius: medinis ar metalinis, juodą žemės kauburėlį paįvairindavo iš smėlio suformavę kryželį, nežydėjo ant kapų gėlės, nebuvo degamos žvakės, o ir lankė kapus žmonės du kartus per metus – pavasarį ir rudenį per Vėlines. Šiandien Salomėja pripažįsta, kad keitėsi kapų puošimo papročiai, ateina vis kitos mados, bet ji mano, kad vieni kapai tampa panašūs į liepsnojančius laužus, o ant kitų nėra nė vienos žvakutės.

Paluobių Šv. Angelų sargų parapijos klebonas kun. Andrius Vaitkūnas teigia, kad žvakė reiškia Kristaus, prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo šviesą, kuo mes, krikščionys, tikime ir ką išpažįstame.

„Tiek gėlės žiedas ant kapo, tiek žvakė tėra tik ženklai. Todėl pats svarbiausias dalykas prisiminus savo mirusiuosius – nuoširdi malda už juos. Malda yra ne tik pokalbis su Dievu, bet bendravimas su visais šventaisiais bei su mirusiais mūsų artimaisiais. Nuoširdžios maldos niekas negali pakeisti ir ją atstoti – nei pundai žvakių, nei tuntai pačių gražiausių pasaulio gėlių žiedų...“ – sako dvasininkas ir priduria, kad prieš nešant ant kapo žvakės turi būti laiminamos.

Dažnai kapinėse sutinkame žmones, matome išsiskyrimo su artimaisiais skausmą, ašaras, skaudžius išgyvenimus... Turi išlikti atjauta kitam – gal tik rankos paspaudimas ir to užteks... Žodis gydo, stiprina, bet neatsargus ne vietoje ištartas, parašytas – skaudina...