Ketvirtadienio vakarą Kidulių dvare viešėjo vienas iš šešiolikos projekto „Misija Sibiras’16“ dalyvių Arnas Zmitra. Kaip tyliai kuždėjosi renginio viešnios, – tokį istorijos mokytoją norisi turėti kiekvienoje mokykloje. Tiesa, mokytoju vaikinas dirba dar tik nuo rudens, tačiau jo gyvas ir emocingas pasakojimas greitai įtraukė publiką. Šokinėjant nuo dabarties į praeitį ir atgal buvo aiškiai sumegztos istorinės gijos, kurios daugiau nei už 5 tūkst. kilometrų ištremtus lietuvius iki dabar sieja su gimtąja šalimi.

 

Jau dešimtmetį gyvuojančio projekto dalyviai šiemet apsilankė Igarkoje, kur tvarkė vienas didžiausių lietuvių kapaviečių buvusios SSRS teritorijoje. Net 1,13 ha plotą apimančios kapinės labiau simboliškos, ne itin panašios į tuos išpuoselėtus kauburėlius, kuriuos dar visai neseniai puošėme Vėlinių žvakelėmis. Kaip pasakojo A. Zmitra, nusviro rankos realiai pamačius tą iš buvusių tremtinių težinomą didybę: vasarai iš amžino įšalo išsivadavęs, žmonių pamirštas miškas, pelkė, sugriuvusios, yrančios tvorelės, iš „rikiuotės išėję kryžiai“, uodai, „moškės“ ir nesibaigianti poliarinė diena. Tiek merginoms, tiek vaikinams teko daugybė fiziškai sunkių darbų: pjauti krūmynus, išvilkti išvirtusius bei apgenėti išsikerojusius medžius. Nors savo galybe Arną labiausiai pritrenkė gamta, patvirtinusi į kelionę išlydėjusiųjų žodžius, jog Sibire nieko nesuplanuosi – bus, kaip turi būti, neišdildomą įspūdį paliko ir kelionės draugės, kritinėmis sąlygomis paneigusios stereotipą, kad moterys – silpnoji lytis.

Baigiantis darbams kapinėse A. Zmitra „įsitaisė“ darbinę traumą. Jis likusį randą laiko labai vyrišku suvenyru, tačiau neslepia, kad buvo ir silpnumo akimirkų. Pavyzdžiui, kai tekdavo naktį budėti ir kiekvienas krebždesys primindavo apie klausytus mokymus, ką daryti, jei užpultų lokys. Žinoma, saugomasi buvo ir nedorų žmonių, o kartais tekdavo pabūti vien su savimi, susitvarkyti nuo nuovargio pakrikusias mintis. „Misija Sibiras“ dalyviai iš pradžių buvo ne tik vietinių laikomi keistuoliais, bet ir patys nedrąsiai jautėsi gyvendami šalia kapinių bei leisdami dienas jose. Tačiau netruko atrasti tai, kas, pasak liudininkų, palaikė ir tremtyje gyvenusiųjų dvasią – lietuviškas dainas. Dabar A. Zmitra su šypsena pasakoja, kokia begalė dainų išdainuota, ką jos duoda ir kaip kaupėsi ašaros, kai paliekant ekspedicijos vietą, ketvirtadalį maršrutinio autobuso užėmę ekspedicijos dalyviai garsiai uždainavo savo pamėgtą dainą.

Tremties metais į Igarką buvo ištremta tūkstančiai lietuvių, kurių pėdsakai liko ne tik pelkėjančiose kapinėse, bet ir vietinių šiauriečių atmintyje. Kapinėse ekspedicijos dalyviai pastatė devynis naujus, puošnius kryžius, kurie, tikimasi, stovės bent pusę amžiaus, o štai istorijos apie Igarkoje gyvenusius lietuvius iki šiol sklinda iš lūpų į lūpas. Kaip pastebėjo A. Zmitra, lietuviai, kad ir kur gyvendami, sugeba susikurti sau geriau. Juk neatsitiktinai buvęs Irgakos klestėjimo periodas glaudžiai siejamas su lietuviais ir jų išmone bei gerumu. Apie tai byloja tiek paplitusios atsivežtinės paprastos kambarinės gėlės, tiek noras auginti bulves ar puoselėti iki tol neegzistavusias tradicijas.

„Norisi tiek daug pasakyti,“ – atsiprašinėjo A. Zmitra klausytojų už nedidelius minčių šuolius, tačiau susitikimo dalyviai liko patenkinti šviežiai išgyventomis emocijomis nuspalvintu pasakojimu.

Per pastaruosius du mėnesius jau padaryta virš 150 tokių pristatymų, o pavasariop žadama ir dokumentinio filmo premjera.

Monika Būblaitytė