Seimas šiuos metus paskelbė Tautinio kostiumo metais. Apie tautinį kostiumą išsamiai kalbėta ketvirtadienį konferencijoje „Tautinis drabužis – palikimas ir ateitis“, kurią organizavo Suvalkijos (Sūduvos) regioninė etninės globos taryba ir Zanavykų muziejaus darbuotojai.

XX a.

Pranešimą apie tradicinius Sūduvos krašto drabužius konferencijoje skaičiusi tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė Asta Vandytė teigė, kad šiomis dienomis, kalbėdami apie tautinio kostiumo kūrimą, turime atsiminti, kaip jis buvo kuriamas per visą XX a. laikotarpį.

„Tautinio kostiumo idėja, būtinybė jį turėti Europoje iškilo XIX a. viduryje, kai pradėjo kurtis tautinės valstybės. Tuomet atsirado poreikis save pristatyti, deklaruoti: turėti tautinę vėliavą, taip pat ir kostiumą. Mes, lietuviai, tautinio kostiumo būtinybe susirūpinome XX a. pr., Mažojoje Lietuvoje – XIX. a. pabaigoje“, – kalbėjo A. Vandytė.

Tautinių kostiumų ekspozicijos Lietuvos muziejuose atsirado XX a. antrajame dešimtmetyje. Pati didžiausia dalis rinkinių surinkta po Antrojo pasaulinio karo. Tiesa, kaip įvardijo pranešėja, viena didžiausių problemų, kad pilnų kostiumų komplektų praktiškai nėra.

„Su vargu galėtume surinkti Žiežmarių apylinkių kostiumą, bet kitų ne. Šio kostiumo detalės pasklidusios keliuose Lietuvos muziejuose“, – tęsė A. Vandytė.

Pranešėja susirinkusiems išsamiai papasakojo apie visas Sūduvių tautinio drabužio dalis, kokie raštai būdingi sijonams, kokios liemenės, juostos, marškiniai ir kita. Pavyzdžiui, kalbant apie sijonus, muziejuose galima pastebėti ir languotų, ir vienspalvių Suvalkijoje austų sijonų.

Jie austi sudėtingesne, ne tik dvinyte, bet ir aštuonnyte technika. Konferencijoje dalyvavę kraštiečiai domėjosi, o kaipgi yra su juosta. Ar ją reikėtų rišti ant liemenės ar po ja? Tiek A. Vandytė, tiek konferencijoje dalyvavęs tautinio kostiumo ekspertas Zigmas Kalesinskas teigė, kad juostą galima rišti abiem būdais.

Kolektyvų drabužiai

Renginyje nemažai dėmesio skirta ir tautinių šokių kolektyvų bei folkloro ansamblių aprangai aptarti. Kadangi konferencijoje dalyvavo nemažai kultūros įstaigų, kolektyvų vadovų, iš jų lūpų teko išgirsti ir šiek tiek priekaištų dėl taisyklių kolektyvų aprangoms. Tačiau A. Vandytė į tokius komentarus tiesiai šviesiai atsakė, kad taisykles susikūrę ne kas kitas, o patys kolektyvai, jų vadovai ar choreografai.

„Čia mes šiek tiek ir išsiskiriame. Jūsų kostiumuose vyrauja masiškumas, gražumas, lygumas ir tame yra tas grožis. Manęs nekaltinkite, tai yra jūsų taisyklės. Mes kalbame apie tradicinį kostiumą, aš jums pasakoju apie tokį kostiumą, kurį žmogus galėtų įsigyti asmeniškai sau, ne kolektyvui“, – teigė ekspertė.

Z. Kalesinskas kalbėjo, kad reikia atskirti du dalykus – sceninį drabužį, kuris yra tarsi kolektyvo uniforma, ir drabužį, kuris yra individuali kiekvieno folkloro ansamblio dalyvio apranga. Anot eksperto, folkloro ir etnografiniai ansambliai yra ypatingi tuo, kad jų dalyviai turi teisę parodyti savo charakterį kiekvienas individualiai. Ar moteris lieknesnė, ar stambesnė – ji turi galimybę taip pasisiūti kostiumą, kad atrodytų gražiai.

„Štai tautinių šokių kolektyvai turi tam tikrą uniformą, kuri atitinka vienokio ar kitokio šokio piešinį. Nesvarbu, kad šiandien minėtąją uniformą bandome pritraukti prie tautinio kostiumo ištakų. Reikės sijono trumpesnio, jūs jį ir patrumpinsite 10 cm, jei nesugebate kojos šokdami pakelti ir jis jums trukdo. Jums diktuojamos tokios taisyklės, nes to reikalauja Dainų švenčių repertuarai ir tie, kurie kuria jų bendrą piešinį. Visi šokių kolektyvai daugiausiai orientuojasi būtent į periodiškai vykstančias Dainų šventes“, – situaciją paaiškino Z. Kalesinskas.

Vyrai nuskriausti

Anot A. Vandytės, moterų tautinis kostiumas yra gražus, mes žinome jo detales, taip pat nustatytos jo dėvėjimo taisyklės, tačiau su vyrišku kostiumu situacija yra kur kas blogesnė.

„Pavyzdžiui, vakar didžiam savo siaubui mačiau jaunuolių kolektyvų pasirodymą, visi maždaug 180 cm ūgio. Liemenės jiems pasiūtos „ant išaugimo“, nors kažin jau ar galėtų kas ją ir beišaugti. Liemenės tiems vaikinams dengė užpakalius ir atrodė kaip trumpa sermėga. Kas atsitiko? Kadangi taupome pinigus, nesiuvame vaikinams kostiumų, kokius reikėtų siūti. Negalime vyrų paleisti apsirengusių vien su marškiniais ir liemene, turime laikytis etiketo“, – kalbėjo ekspertė.

XIX a. miestietiškoje ir dvaro madoje liemenės buvo būtinos. Kalbą tęsdama viešnia pasakojo, jog XIX a. madoje buvo privaloma sermėga – šiuolaikinio švarko atitikmuo. Vyrų kostiumas anksčiausiai prarado etnografinius bruožus, nes vyrai – ta visuomenės dalis, kuri vykdavo į Rygą, matė daug madų, ir, kaip juokavo ekspertė, daug greičiau kitokias madas ir perėmė nei moterys.

Prieš konferenciją ar po jos visi susirinkusieji galėjo apžiūrėti iki kovo 31 d. Zanavykų muziejuje eksponuojamą tekstilės darbų parodą „Tautinis drabužis – lietuvių gyvybės medis“. Ekspozicija sudaryta iš regiono muziejų, privačių kolekcijų, šiandieninių tautodailininkų ir amatininkų drabužių komplektų ir jų dalių.