Agnė NAUMAVIČIŪTĖ

Praėjusį ketvirtadienį „Žiedų galerijoje“ atidaryta buvusių Šakių rajono meno mokyklos Dailės skyriaus mokinių Auksės Puišytės, Justinos Žukaitytės, Vaivos Frančiakaitės, Emilijos Vensaitės, Jono Vaikšnoro ir Kęstučio Dovydaičio senų-naujų darbų paroda „Molis, guašas ir trintuko trupiniai“.

„Meno mokykla man tapo antraisiais namais“, – visi iki vieno it susitarę prisistatydami kalbėjo buvusieji mokiniai.

Nors visi jie privalomą meno mokyklos kursą jau yra baigę, tačiau, pamilę meną, ir toliau čia mokėsi, o ketvirtadienį su draugais, artimaisiais ir visais kitais, užsukusiais į „Žiedų galeriją“, pasidalijo prisiminimais ir sukauptais darbais.

Buvę mokiniai parodė, kaip per daugelį metų, praleistų Meno mokykloje, tobulėjo ir augo kaip kūrėjai. Parodoje eksponuojami tapybos, kompozicijos, grafikos, keramikos darbai, netgi meno istorijos užrašai bei nuotraukos iš gyvenimo Meno mokykloje. Buvęs Meno mokyklos mokinys, dabar joje dirbantis skulptorius Kęstutis Dovydaitis pasakojo, kad mokydamas vaikus gali matyti, kaip jie tobulėja. Tačiau ne ką mažiau svarbi galimybė tobulėti mokytojams, matant, kaip vaikai auga, keičiasi.

J. Žukaitytė į Meno mokyklą įstojo 2008 m. Praėjo daug laiko, liko daug prisiminimų bei širdžiai artimų akimirkų, tad mergina sako, kad bus labai keista ir sunku atsisveikinti su mokykla, kuri jai tapo namais. J. Žukaitytė pasakojo, kad Meno mokykloje jai labiausiai patiko... gimtadieniai, kurių šventimas ir gautos originalios dovanos atmintin įstrigo ilgam.

J. Vaikšnoras pasakojo, kad vaikystėje tikrai nemanė, jog menas jam taps toks artimas. Tačiau nuo vaikystės jis nuolat piešė ar lipdė įvairias skulptūrėles iš plastilino ir meno trauka tik didėjo.

„Atėjęs į Meno mokyklą pradėjau geriau suprasti save, atradau, kas esu ir kuo noriu būti. Ši vieta man tapo antraisiais namais, nes galėjau būti savimi. Suradau bendraminčių, su kuriais dalijuosi savo idėjomis, kurios, pasitarus su draugais, dažniausiai būna įgyvendintos. Šie žmonės man tapo broliais ir sesėmis, mamomis ir tėčiais“, – mintimis dalijosi J. Vaikšnoras.

A. Puišytė Meno mokyklą lankė šešerius metus. Rodydama į ant sienos sukabintus piešinius mergina išskyrė saulėgrąžas ir apie jas papasakojo prisiminimą.

„Tai yra pirmasis mano tapybos darbas, kurį nutapiau Vytauto Kauno pamokoje. Atsimenu, kad tuomet tapybos pamokos vykdavo mokyklos rūsyje. Atsimenu, kaip man ten nepatikdavo: buvo šalta ir tamsu. Ir niekaip nesupratau, kaip ant žalios spalvos galima dėti mėlyną spalvą. Man tai buvo nesuvokiama“, – tokiu prisiminimu prajuokindama savo draugus kalbėjo mergina.

A. Puišytė pabrėžė, kad Meno mokykla buvo ne tik ta vieta, kuri jai padėjo išmokti meno subtilybių, – tai vieta, kuri padėjo jį pažinti ir suprasti.

„Nesigailiu, kad čia mokiausi, neliūdžiu ir dėl to, kad ją palieku. Priešingai – džiaugiuosi, nes įgijau daug žinių ir dabar turiu tokią draugų kompaniją, su kuria vykdome įvairius projektus, kuriais stebiname aplinkinius“, – tęsė viena iš parodoje eksponuojamų darbų autorių.

E. Vensaitė Meno mokyklą, kaip ir J. Žukaitytė, pradėjo lankyti 2008 m. Mergina prisiminė, kad iš pradžių čia jai nepatiko, todėl buvo padariusi pertrauką, tačiau vėliau nusprendė tęsti mokslus. Mergina papasakojo vieną įstrigusį prisiminimą, kai dar paruošiamosiose klasėse mokytoja Lolita Rūgytė į pamoką atsinešė krienų, pomidorų padažo ir sausainių, liepė mokiniams visko paragauti ir nutapyti, ką jie jautė paragavę šių dalykų.

„Įgijau ne tik žinių apie meną – sprendimas lankyti Meno mokyklą bei visi tie metai, praleisti joje, prisidėjo prie mano asmenybės formavimosi. Džiaugiuosi, kad lankiau šią mokyklą, kad sutikau tiek gerų žmonių, su kuriais artimi būsime dar labai ilgai“, – kalbėjo mergina.

V. Frančiakaitė pirmąjį žingsnį į Meno mokyklą žengė būdama septynerių. Lankė paruošiamąsias klases, vėliau darė pertrauką, nes mokytis toliau buvo dar per maža, o kai atėjo laikas, grįžo ir mokslus tęsė toliau.

„Prisimenu, kai mama nupirko visas meno mokykloje reikalingas priemones, tarp jų buvo ir tušas. Pasiėmiau mamos senas plunksnas ir piešiau. Dabar šioje parodoje yra tada nupieštas piešinys“, – pasakojo V. Frančiakaitė.

Beje, nors iš pradžių keramikos pamokų mergina labai nemėgo, paradoksalu – po keturių klasių baigiamąjį darbą ji nusprendė ruošti būtent iš keramikos.

„Išmokau labai daug. Ne tik piešti, lipdyti, pavyzdžiui, dailėtyros pamokose išmokau labai greitai rašyti“, – juokavo mergina.

Prieš 15 m. Meno mokyklą baigęs ir jau dešimtus metus joje mokytoju dirbantis K. Dovydaitis papasakojo, kaip gimė pirmieji jo darbai, neslėpdamas, jog su tapyba nedraugauja, skulptorius prisiminė, kaip jam mokykloje sekėsi tapyti.

„Labai pykdavau, kai man liepdavo kažką daryti, o aš to nenorėdavau. Va, kad ir šis gandriukas piešinyje: buvome išvykę į kažkokį plenerą ir reikėjo tapyti. Aš tą piešinį ir į ežerą įmerkęs buvau, ir žvyru tryniau. Smagu prisiminti. Man Meno mokykla taip pat buvo antri namai, į kuriuos vėl grįžau“, – prisiminė K. Dovydaitis.