Kovo 1-ąją minimos Užgavėnės, kurios tradiciškai švenčiamos likus septynioms savaitėms iki Velykų. Šiais metais jos kitokios, dėl karo Ukrainoje trankių sueigų kai kurie nusprendė atsisakyti, kiti tradicinę šventę minėjo, tik santūriau.

 

„Mūsų, kaip ir viso pasaulio, mintys nukreiptos į Ukrainą. Žiemos gąsdinti nebereikia, nes tam, kaip ją išgąsdino artilerijos pabūklai Ukrainoje, neprilygs jokie mūsų gąsdinimai. Atsisakome linksmybių ir pranešame, kad renginys atšaukiamas“, – pirmadienį skelbė Lukšių kultūros centras.

Šakių folkloro ansamblio „Šakija“ vadovė Virginija Snudaitienė patikslino, kad Šakių kultūros centras taip pat atsisako linksmybių sueigos. Užtat paminėti šią šventę nusprendė Girėnai, Gelgaudiškis. Štai Gelgaudiškyje jau dieną buvo paskelbtos užuominos, kur ieškoti miestelyje paslėptų kaukių. Į paieškas įsitraukė ne tik vaikai, bet ir ištisos šeimos, o radusieji buvo apdovanoti saldžiais lauknešėliais. Pasak Gelgaudiškio kultūros centro projektų vadovės Tatjanos Vrubliauskienės, šventė, į kurią labiausiai įsitraukė vaikai, buvo santūri, bet šilta. Mažieji parodė programą, pabuvo prie laužo, o blynų kepimo buvo atsisakyta.

„Mes nežinom, kas bus rytoj, kultūra jau išgyveno karantiną, todėl nusprendėme šventę rengti, nes ypač vaikai nuliūdo sužinoję, kad galbūt jos nebus. Iš tėvų labai jautėsi dėkingumas, kad ne tik apie karą galvojame ir liūdime, bet ir apie savo vaikus“, – teigė T. Vrubliauskienė.

O „Šakijos“ vadovės V. Snudaitienės paprašėme papasakoti, kokios Užgavėnės būdavo seniau.

Pasirodo, Užgavėnėms buvo ruošiamasi kaip didelei šventei ne tik žiemai išvaryti ar kuo greičiau pavasariui prišaukti, bet ir įvairiausioms negandoms, nelaimėms, ligoms, susikaupusioms per metus, išvaryti. Žmonės rūpinosi kostiumais bei kaukėmis, skubėdavo iki šventės pabaigti sunkesnius ūkio darbus. Užgavėnių dienai atėjus priešpiet gamindavo valgius, taisėsi drabužius, o popiet jau ir pati šventė bei linksmybės prasidėdavo.

Tikėta, kad jei per Užgavėnes stipriai dirbsi, visus metus poilsio neturėsi ir darbų iki galo niekada negalėsi pabaigti! Tą dieną stebimi orai, pagal juos sprendžiama, kokie bus metai ir koks derlius. Jeigu saulė šviečia – reikia skubėti pavasarį anksti sėti, jeigu šlapia ir drėgna – bus geri metai ir javai augs bet kur pasėti.

Pagrindiniai šventės simboliai – persirengėliai, kaukės, blynai, Lašininio ir Kanapinio kova, Morės deginimas. Per Užgavėnes būdavo vaišinamas kiekvienas į namus užėjęs žmogus. Nors jis ir būtų sotus, privalėdavo kiekvieno mėsiško valgio po truputį paimti. Užgavėnių dieną paprastai mėsos ruošiama daug, visa ji turi būti suvalgoma, nes po Užgavėnių prasideda Pelenų diena (Pelenija), kai mėsą valgyti draudžiama. Sotumas turėjo užtikrinti gerus metus. Sakyta, valgyti reikia tiek, kad pilvas būtų kietesnis už kaktą, tad valgydavo nuo septynių iki dvylikos kartų tradicinių Užgavėnių patiekalų – šiupinio, blynų, spurgų, šaltienos.

Be abejo, svarbios ir persirengėlių vaikštynės.

„Svarbiausia, kad Užgavėnių drabužis nebūtų kasdienis, jis turi būti kažkuo išsiskiriantis, neįprastas. Būtina persirengti kitoms dienoms neįprastais drabužiais ir veidą paslėpti po kauke. Persirengėliai vaizduodavo mitines būtybes, gyvulius, paukščius. Ypač populiarūs buvo „žydai“, „čigonai“, „vengrai“, „arkliai“, „ožiai“, „gervės“, „velniai“, „raganos“, „giltinės“, – pasakoja V. Snudaitienė.

Vyrai vilkdavosi senais kailiniais, prieš tai juos išsivertę, moterys užsinerdavo ilgus sijonus. Paprastai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų – buvo išryškinama nosis, iškreipiamos retadantės burnos, daromos asimetriškos akys. Plaukams, barzdai, ūsams panaudodavo avikailį, ašutus, linus, pakulas. Vienos kaukės būdavo išraiškingesnės, su didelėmis kumpomis nosimis, kitos – visai be jų.

Persirengėliai, eidami iš trobos į trobą, būdavo, krečia pokštus, dainuoja, stengiasi pavogti kokį buities rakandą! Kiekvienam reikėjo išradingumo, kad atkreiptų dėmesį, kad už kitus būtų juokingesnis! Užgavėnės nesįsivaizduojamos ir be Kanapinio ir Lašininio kovos, Morės, vaisingumo deivės, sudeginimo, kad sudegusi ji vėl atgimtų. Su ja „išvaromas“ susikaupęs blogis, kartu ir įkyrėjusi žiema. Dažniausiai sudegusios iškamšos pelenai būdavo išbarstomi po laukus tikint, kad tuomet bus derlingesnė žemė.

„Draugo“ inf.