
Kovo 3-iosios vakarą Lukšių Siesarties vingio parke susirinkę žmonės išreiškė solidarumą su karo žiaurumus išgyvenančia Ukraina. Lukšiečiai ir miestelio svečiai į renginį atvyko nešini ukrainietiška simbolika – parkelio piliakalnis nusidažė mėlyna ir geltona spalvomis. D. Pavalkio nuotr.
Idiliška gamtos ramybė kontrastavo su rūpesčiu ir nerimu persmelktais susirinkusiųjų žvilgsniais. Visgi buvimas kartu, bendrystė ir malda nežinomybės bei neteisybės jausmui sukūrė rimtą atsvarą – raminančią ir stiprinančią vienybę. Renginio dalyviai dalinosi mintimis, emocijomis – vieni kalbėjo visiems susirinkusiems, kiti šnekučiavosi mažuose rateliuose, vaišindamiesi ir vaišindami kraštiečius atsinešta arbata, užkandžiais. Įvykius apžvelgiančiose kalbose netrūko pamąstymų, padrąsinimų ir vilties.
Į susirinkusiuosius kreipęsis Lukšių Šv. Juozapo parapijos klebonas kun. Eugenijus Naujalis prieš renginį stebėjo Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio kalbą, kurioje lyderis aptarė ir bažnyčių bei cerkvių padėtį, pabrėžė maldos galią ir jos suteikiamas jėgas. Pasak klebono, skaudžių įvykių apsuptyje malda tampa vienybės ir dvasios tvirtumo šaltiniu.
„Televizijos operatorius parodė vieną vaizdą – važiuoja autobusas su ukrainiečių kareiviais, o jie važiuodami į kovą meldžiasi. Meldžiasi, kad būtų ta stiprybė, kad jie nepalūžtų. Štai ir mums, brangieji, tai yra pavyzdys, malda vienija ir mūsų malda yra galinga. Brangūs žmonės, vakar per tą pačią televiziją rodė, kaip viena mokytoja besislėpdama metro tunelyje džiaugėsi, su vaikais žaidė. Ir paklausė žurnalistas jos, kaip jie gali tokioje situacijoje būti džiaugsmingi. Moteris atsakė, kad jeigu mes verksime, tuomet palūšime, todėl ir džiaugiamės. Brangieji, branginkite vieni kitus, nes nežinote, kas bus rytoj“, – mintimis dalijosi E. Naujalis, vėliau renginio dalyvius pakvietęs sukalbėti bendrą maldą.
Kartu su bendruomene praleisti vakaro atvykęs rajono meras Edgaras Pilypaitis sunkiai rinko žodžius, apibūdinančius tragedijos keliamus jausmus. Pasak jo, išryškėjo didelis dvilypumas – viena vertus, mes džiaugiamės, jog šie baisūs dalykai vyksta ne pas mus, tačiau suvokiame, kad viskas yra be galo trapu ir situacija bet kurią dieną gali pasikeisti. Todėl, anot mero, solidarumas su ukrainiečių tauta šiandien yra ypač svarbus, o kol kas lietuviai jį demonstruoja tiesiog pavyzdingai.
„Žaviuosi jūsų bendruomene ir kad Lietuvos žmonės parodė, kaip greitai jie gali susivienyti – po eurą, po kelis ir taip sudėti milijonus. Po daiktelį, po kitą ir prikrauti mašinas, kad netgi akcijų organizatoriai jas stabdo. <...> Lenkiu galvą prieš „Lukšių tekstilę“, kuri taip pat labai ženkliai prie to prisidėjo – ne tuo, kas atliko, ar kas jau nereikalinga, o iš viso širdies išjautė ir pasidalino“, – džiaugėsi E. Pilypaitis.
„Lukšių tekstilės“ direktorė, viena iš renginio organizatorių Rima Bendorienė teigė, jog šioje situacijoje vienintelė išeitis yra dalintis ir padėti, kovoti bendromis jėgomis. Šiuo metu „Lukšių tekstilė“ yra išsiuntusi dvi siuntas, į kurias sudėjo ukrainiečiams reikalingus gaminius – antklodes, pagalves, užvalkalus, pledus, patalynės komplektus.
„Nuotaikos tikrai liūdnos, sunku ir dirbti, susikoncentruoti, nors projektų dabar daug turim. Aš tikrai nežinau, nerandu pati vietos, nesusitaikau. Pasakau sau, kad šiandien nežiūrėsiu žinių, daugiau laiko leisiu lauke ar kažką malonesnio veiksiu, bet neišeina. Ryte atsikėlusi griebiesi už telefono, žiūri, kas ten vyksta, ar dar Kijevas neužimtas. Reikia stebėtis ukrainiečių vienybe. Aš daug kartų pagalvoju, ar mes sugebėtume taip... <...> Dabar pabėgėliams ieško laisvų namų, galvoju, jei reikės, tai ir į savo namus priimsiu. Šiandien iš Užimtumo tarnybos gavom laišką, klausė, ar priimtume ukrainietes dirbti, šiuo metu tikrai darbuotojų neieškom, bet norisi dėl pagalbos tas darbo vietas įkurti“, – emocijomis dalijosi R. Bendorienė.
Būrelio jaunųjų skautų atlydėta mokytoja Jolita Zokienė pabrėžė optimizmo ir tikėjimo, jog viskas baigsis gerai, svarbą. Anot jos, dauguma vaikų, ypač vyresniųjų klasių moksleivių, šiuos įvykius išgyvena itin skaudžiai, todėl suaugusieji turi tapti savotišku ramsčiu, savo stiprybe raminančiu jaunas širdeles.
„Atrodo, dar visai neseniai skautai per Kūčias dalijo Betliejaus taikos ugnį. Bet tos taikos ugnies, kuri buvo atvežta iš Betliejaus neužteko tam kažkam, kas pradėjo šiuos įvykius. Neminėsiu aš to žodžio, apie ką šneka televizija ir visi žmonės, tiesiog tas baisus įvykis paveikė kiekvieną iš mūsų – suaugusius, mamas, tėčius, senelius, seneles, mus, mokytojus, ir tikrai paveikė vaikus. Mes su vaikais antradienį darėme vėliavėles, kalbėjomės ir verkėme. Bet kalbėjomės kupini optimizmo, kad viskas bus gerai. Vaikai, tie dėdės ten toli reikšmingi, jie tariasi, jie daro viską, kad taika būtų. O ką mes patys galime padaryt? Gerai galvoti, tikėti, geras emocijas leisti į orą, ten, tolyn. Ir žmoniškumas, taika tikrai nugalės. Slava Ukraini!” – kalbėjo skautų vadovė J. Zokienė, o jos žodžius palydėjo į dangų paleisti, gėrį simbolizuojantys geltoni ir mėlyni balionai.
Aidint kalboms, dainoms, pašnekesiams atėjo vėlus vakaras. Lukšių Siesarties vingio parke įsižiebė šviestuvai, jaukiai spragsėjo laužas, lakstė vaikai, kuriuos susidomėjusiomis akimis sekė šeimų atsivesti augintiniai. Būtent to ir norėjo renginį organizavę Lukšių bendruomenės centro nariai – neformalaus, neoficialaus buvimo kartu, skirto draugystei, taikioms mintims.
Agnė Kereišiūtė