Šią savaitę Šakių kultūros centras pakvietė į vieną masiškiausių metų renginių – kalėdinį spektaklį „Coliukė“, kuris per dvi dienas parodytas net penkis kartus. Scenoje pasirodė bemaž 80 aktorių ir artistų, o šiais metais prie jaunimo prisijungė ir suaugę.

Jau nerašyta tradicija, kad prieš didžiąsias metų šventes Šakių kultūros centras žiūrovus pakviečia į kalėdinį spektaklį, kurį norint išvysti neretai reikia suskubti įsigyti bilietus, nes gali ir nelikti. Beje, šiais metais net 400 moksleivių sulaukta iš Jurbarko bei Tauragės mokyklų, jie bilietus ėmė šluoti bene pirmieji, tad svarstoma dar vieną spektaklį platesnei visuomenei galbūt parodyti ir po švenčių.

Ankstesniais metais aktoriai pasakojo apie princą, miegančiąją gražuolę ar sniego karalienę, o šiais metais pateikta „Coliukės“ istorijos versija, kurią režisavo kultūrinės veiklos vadybininkė Laura Saunorienė. Iš viso scenoje pasirodė apie 80 įvairaus žanro atlikėjų, kurie šoko, atliko cirko numerius ir pasakojama istorija prikaustė žiūrovų dėmesį. Be to, jei anksčiau buvo įprasta, kad Zanavykų teatro aktoriai matomi visai kitokiuose amplua, tai dabar jie puikiai įsiliejo į jaunatvišką kompaniją. Pirmą kartą į pasirodymą įtraukti ir neįgalieji, kuriuos režisierė įvardija vienais atsakingiausių aktorių, tad džiaugiasi užsimezgusia draugyste. O kur dar Cirko mokyklos auklėtiniai ar pačios L. Saunorienės vadovaujamos net kelios šokėjų grupės! Kadangi spektakliui reikėjo ir šokančių vaikinų, tad čia nepakeičiami buvo „Pynės“ vyrukai.

Stebint spektaklį nekart pakerėjo tobulai aktoriams tinkantys vaidmenys, o pavykusiu rezultatu džiaugiasi ir pati L. Saunorienė. Rodos, tinkamesnio aktoriaus kurmio vaidmeniui kaip gelgaudiškietis kultūros darbuotojas Saulius Urbanavičius ir negalėtum rasti. Įtaigumu ir artistiškumu pakeri ir pelė (Elvyra Sakalauskienė), žmonos sūnui ieškanti varlė (Jūratė Lazdauskienė), karkvabalis (Edmundas Šneideris) ar trapi Coliukės vaidmenį atlikusi „Žiburio“ gimnazistė Ieva Martinaitytė, režisierę sužavėjusi savo darbštumu bei atsakingumu. Pati Ieva irgi džiaugiasi jai išreikštu pasitikėjimu ir sako: „Vaidmenyje jaučiausi savimi, nes turėjau puikią galimybę šokti, ką sako širdis, ir mėgautis akimirka. Taip pat galėjau atskleisti savo vaidybos sugebėjimus. Spektaklio kūrimo metu išgyvenau nepamirštamas akimirkas su nuostabia komanda ir džiaugiuosi, kad mums kartu pavyko sukurti šį mažą stebuklą.“

„Rodos, tie vaidmenys jiems ir skirti, tad džiaugiamės, kad viskas taip puikiai susidėliojo“, – sako režisierė ir pripažįsta, kad viską sujungti į bendrą vientisą rezultatą išties nelengva, tačiau prie spektaklio dirbo visa kultūros centro komanda, tad kiekvieno indėlis, nesvarbu, ar tai garso režisierius, ar scenografė, neįkainojamas. Nors pati idėja gimė ir darbas prasidėjo dar rugsėjį, tačiau natūralu, kad darbingiausi buvo paskutiniai mėnesiai, o pastarosiomis dienomis artistai, o mažųjų ir tėvai, kultūros centre kone gyveno. L. Saunorienė sako, kad jos šiųmetinis siekis buvo ir kostiumuose pasiekti kuo daugiau vientisumo, tad drabužius aktoriams, aišku, siuvo pati. Ji juokiasi, kad sunaudojo apie 100 metrų medžiagos, o kiek rūbuose dominavo įvairių apskritimų ir rutuliukų, sako ir skaičių pametusi, užtat išties akys raibo nuo spalvų ir formų įvairovės.

„Buvo smagu, nes žinai žmones, aktorius, tai, atrodo, ir asmeniškai taikai, kad tam žmogui tiktų. Tada atsivežu į repeticijas, primatuoju, bet darbelio buvo sočiai“, – pasakoja L. Saunorienė.

Tad kai žmonės yra ten, kur turi būti, ir daro tai, kas patinka, bei tuo mėgaujasi, tada ir rezultatas pakeri, ir žiūrovų salėje netrūksta.