Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila (kairėje), dalyvavęs Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios 240 metų konsekracijos iškilmėse, ypač dėkojo šios parapijos klebonui, dekanui kan. Donatui Jasulaičiui, kad šis tarnauja parapijai su meile, ir už neįkainojamą socialinę veiklą. V. Venslovaičio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Mūsų miestų ir miestelių bažnyčios – Dievo namai ir atminties saugotojos. Tokia ir Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. Balandžio 29–30 d. Kudirkos Naumiestyje vyko didelės iškilmės, bažnyčios konsekravimo 240-osios metinės gražiai ir prasmingai minėtos net dvi dienas: klausytasi pranešimų apie parapijos istoriją, gausiai šventovėje susirinkę dvasininkai, parapijiečiai dėkojo Dievui už suteiktas malones, o svečiai linkėjo, kad dar daug šimtmečių iškilmingai skambėtų bažnyčios varpai. O naujų grupinio gyvenimo namų gyventojai sulaukė Vilkaviškio vyskupo palaiminimo.
Patirti išbandymai
Atvykstančius į Kudirkos Naumiestį iš tolo pasitinka boluojantys katalikų bažnyčios bokštai. Jos ištakos siekia XVI amžių, o įkūrimas ir didelė istorijos dalis susijusi su karmelitų vienuolynu. Didingos šventovės statyba, prasidėjusi prieš 240 metų, lydėta įvairių išbandymų, istorinių įvykių ir politinių permainų, truko labai ilgai. Apie tai balandžio 29 d. popietę Vinco Kudirkos muziejuje pasakojo ekspozicijų konsultantė Danguolė Dabrišienė bei Šakių dekanato dekanas kan. Donatas Jasulaitis. Dabartinės dviejų bokštų šventovės statyba, kurios ėmėsi karmelitai kartu su parapijiečiais, prasidėjo jau 1783 m. ar truputį anksčiau (1781 m.). Manoma, kad bažnyčios projekto autorius – karmelitas, architektas Juozapas Vališauskas.
„Nors vidaus darbai nebuvo užbaigti, bokštai tik pradėti mūryti, bet 1787 m. gegužės 13 d. bažnyčia buvo pašventinta ir pradėta minimaliai naudoti. Žemaičių vyskupas Adomas Kosc suteikė jai Švento Kryžiaus Atradimo titulą, kuris galioja iki šiol“, – pasakojo D. Dabrišienė.
Laikui bėgant, vėlyvojo baroko stiliaus su klasicizmo elementais mūrinė šventovė pagal projektą pastatyta pailgo stačiakampio formos, trinavė, iš viso bažnyčią puošė 11 altorių. Šventovė patyrė ne vieną gaisrą, buvo remontuojama, 1855-aisiais joje neliko medinių altorių, o Didįjį jau puošė tapytas Nukryžiuotojo atvaizdas, išlikęs iki šiol. XIX a. pabaigoje (1878–1890) bažnyčia, vadovaujant veikliam klebonui Saliamonui Olekai, ypač išgražėjo: stogai uždengti skarda, pakeisti langai, atsirado vitražai, pripirkta liturginių indų, drabužių, iki šiol bažnyčią puošiančių didelės meninės vertės paveikslų ir t. t.
Pasak muziejininkės, atgriaudėjus Pirmajam pasauliniam karui bažnyčios sienos atlaikė daugybę artilerijos sviedinių; bokštus, kuriuose tūnojo žvalgai, tik apgadino. Antrojo pasaulinio karo pradžioje nudegė gražuolės šventovės bokštų smailės, rūsiai keletą metų tarnavo kaip priebėga besislapstantiems ir namų netekusiems žmonėms. Karui baigiantis, po sovietinių lėktuvų antskrydžio, liepsnose skendo jos stogas, bet vidų gelbėjo mūriniai skliautai.
„Sunku patikėti, bet 1950 m., kai daug bažnyčių sovietinė valdžia uždarė, kunigo Kazimiero Garmaus rūpesčiu Kudirkos Naumiesčio šventovę, kaip architektūrinį pastatą, leista remontuoti. Gausiai remiant parapijiečiams, jau po dvejų metų (1952 m.) buvo baigti pagrindiniai atstatymo darbai. Tik bokštų smailės įgijo kitokią formą bei tapo žemesnės“, – pasakojo muziejininkė.
Nuo 1989 m. rudens Kudirkos Naumiesčio parapijos klebonu paskirtas kan. D. Jasulaitis. Perėmęs seniai remonto nemačiusią bažnyčią bei kleboniją, jis kibo į darbus: 1991 m. atnaujintas bažnyčios vidus; per kitus septynerius metus restauruoti altoriai; dar vėliau (1997–1999) – šventoriaus vartai, bažnyčios fasadas, tvarkyta klebonija, pasirūpinta naujais vitražais, vargonais, varpais. Nuo 2012 m. iš šiaurinės pusės įrengtas įėjimas į bažnyčios rūsį, pritaikant jį mirusiųjų šarvojimui (specialios patalpos mieste iki tol nebuvo); perdengtas bažnyčios stogas, vėl remontuotas fasadas. Bažnyčia yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas.
Susitelkė visa parapija
Sekmadienį atvykusieji į bažnyčios konsekracijos iškilmių Mišias galėjo apžiūrėti muziejininkų parengtą maldaknygių, rožančių parodą, kurią pristatė Vinco Kudirkos muziejaus vedėja Vida Endriukaitytė, bei Vinco Kudirkos gimnazijos mokinių piešinių bei darbų parodą.
Šv. Mišias koncelebravo ir pamokslą sakė Vilkaviškio vyskupijos vyskupas Rimantas Norvila, Liturginėms apeigoms talkino Šakių Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas, vicedekanas Vytautas Antanas Matusevičius, Aleksoto dekanas kun. teol. lic. Gintaras Urbštas, išpažinčių klausė Griškabūdžio parapijos klebonas Vytautas Mazirskas.
Mišių pradžioje kalbėjęs parapijos klebonas kan. D. Jasulaitis pasidžiaugė gausiai į iškilmes atvykusiais garbiais svečiais: Seimo, savivaldybės, įvairių įstaigų ir organizacijų vadovais, vietos ir kitų parapijų tikinčiaisiais ir, aišku, vyskupo R. Norvilos vizitacija.
„Jo Ekscelencija, kiekvienas jūsų apsilankymas atneša į mūsų širdis daugiau tikėjimo. Šiandien savo, kaip parapijos klebono, kalboje noriu akcentuoti gražų parapijos susitelkimą ruošiantis paminėti šią iškilią datą. Negaliu nepasidžiaugti, kad iškilmei susitelkė visa parapija: seniūnija, muziejaus, miestelio, gimnazijos, profesinio rengimo centro, globos namų bendruomenės ir patys jauniausi mūsų parapijiečiai, nuoširdžiai ruošdamiesi Sutvirtinimui, įdėjo daug pastangų, kad šios dienos liturgija, būtų paženklinta jaunystės entuziazmu ir džiugesio ženklais“, – kalbėjo parapijos klebonas.
Pamoksle Jo Ekscelencija priminė, kad šis sekmadienis bažnyčioje vadinamas Gerojo Ganytojo sekmadieniu.
„Šiai bažnyčiai 240 metų, lyginant su žmogaus gyvenimu, tai tikrai daug. Šie Dievo namai tokie įspūdingi. Kai čia atvažiuoji ir tenka skelbti Dievo žodį ar giedoti, pajauti tokį didingumą Dievo namų, kad kartu ir ausį, ir širdį taip džiugina bažnyčios skliautuose skambantis giesmių garsas, vargonų skambesys, tikinčiųjų maldų aidai. Tuomet pajauti, kad Dievo didybė yra dar nepalyginamai didesnė“, – kalbėjo vyskupas.
Jūsų Ekscelencija dėkojo visiems, kurie rūpinasi parapijos Dievo namais, bei dvasininkui D. Jasulaičiui, pasidžiaugė ir bendryste su Šakių rajono savivaldybe, kad ši prisideda prie socialinių projektų vystymo Kudirkos Naumiestyje.
Šv. Mišių metu nemažam būriui jaunuolių buvo suteiktas Sutvirtinimo sakramentas.
Neeilinių iškilmių proga skambėjo daug sveikinimų ir padėkos žodžių parapijos klebonui kan. D. Jasulaičiui. Už nuolankią, atsidavusią tarnystę parapijiečiai savo klebonui linkėjo sveikatos, Dievo palaimos. Su gražia Tikėjimo švente sveikino Seimo narė Irena Haase bei dėkojo kan. D. Jasulaičiui už rūpestį parapijos seneliais, rajono meras Raimondas Januševičius vylėsi, kad šie Dievo namai ir ateityje bus pilni tikinčiųjų, kad bažnyčia ir toliau žadins žmonėms tikėjimą ir viltį. Meras žadėjo, kad jo, kaip mero, bendrystė su maldos namais tęsis.
Tikrieji gyvenimo namai
Visos šventės metu ne kartą buvo dėkota parapijos klebonui kan. D. Jasulaičiui už jo socialinę veiklą. Miesto centre jo rūpesčiu veikia Kudirkos Naumiesčio parapijos socialinės pagalbos centras, kur senatvę oriai leidžia apie 80 senyvo amžiaus žmonių. O štai balandžio 30 d. P. Mašioto gatvėje duris atvėrė grupinio gyvenimo namai, kuriuose įsikurs dar 10 asmenų.
„Tikiuosi, kad šie namai, kuriuos vyskupas pašventins, bus ne laikini, ne kažkokia prieglauda, o tikrieji jūsų gyvenimo namai. Kad čia savo gyvenimo dienas leisite džiaugsmingai ir būsite viskuo aprūpinti“, – kalbėjo kan. D. Jasulaitis bei padėkojo architektui Algirdui Marcinkevičiui ir jo sutuoktinei Redai.
„Projektuojant buvo iškrapštytas kiekvienas kampukas, kad tik gyventojams būtų patogu. Svarstėm, kaip jie tilps, kaip neįgaliojo vežimėliu judės. Kai šiandien pamačiau, kad pastatas gyvas, kad jame gyvena žmonės, džiaugiasi ir mūsų širdys“, – kalbėjo R. Marcinkevičienė.
Naujų grupinio gyvenimo namų gyventojai dovanų gavo ir paveikslą, kuris papuoš dar dažais kvepiančias kambario sienas. V. Venslovaičio nuotr.
Naujųjų grupinio gyvenimo namų gyventojus su dovanomis atvyko pasveikinti taip pat gausus būrys svečių: rajonas meras R. Januševičius pažadėjo, kad ateityje savivaldybė ieškos būdų padėti realizuoti klebono idėją ir greta pastato įkurti parką. Kalbėjęs buvęs rajono meras Edgaras Pilypaitis paminėjo, kad apjungus tiek Europos fondų, tiek Šakių savivaldybės, vyskupijos, parapijos lėšas Kudirkos Naumiestyje ir toliau bus plėtojamos socialių paslaugų prieinamumo paslaugos.
Ir kiti sveikintojai, socialiniai partneriai atvyko su dovanomis: naujus namus papuošė gėlių vazonai, paveikslas, „Carito“ žvakelė, parapijiečiai padovanojo ir lauko sūpynes. Džiugino ir jaudino atvykusiųjų širdis ir grupinio gyvenimo namų gyventojų parengta muzikinė dovana.
„Nors vidaus darbai nebuvo užbaigti, bokštai tik pradėti mūryti, bet 1787 m. gegužės 13 d. bažnyčia buvo pašventinta ir pradėta minimaliai naudoti. Žemaičių vyskupas Adomas Kosc suteikė jai Švento Kryžiaus Atradimo titulą, kuris galioja iki šiol“, – pasakojo D. Dabrišienė.
Laikui bėgant, vėlyvojo baroko stiliaus su klasicizmo elementais mūrinė šventovė pagal projektą pastatyta pailgo stačiakampio formos, trinavė, iš viso bažnyčią puošė 11 altorių. Šventovė patyrė ne vieną gaisrą, buvo remontuojama, 1855-aisiais joje neliko medinių altorių, o Didįjį jau puošė tapytas Nukryžiuotojo atvaizdas, išlikęs iki šiol. XIX a. pabaigoje (1878–1890) bažnyčia, vadovaujant veikliam klebonui Saliamonui Olekai, ypač išgražėjo: stogai uždengti skarda, pakeisti langai, atsirado vitražai, pripirkta liturginių indų, drabužių, iki šiol bažnyčią puošiančių didelės meninės vertės paveikslų ir t. t.
Pasak muziejininkės, atgriaudėjus Pirmajam pasauliniam karui bažnyčios sienos atlaikė daugybę artilerijos sviedinių; bokštus, kuriuose tūnojo žvalgai, tik apgadino. Antrojo pasaulinio karo pradžioje nudegė gražuolės šventovės bokštų smailės, rūsiai keletą metų tarnavo kaip priebėga besislapstantiems ir namų netekusiems žmonėms. Karui baigiantis, po sovietinių lėktuvų antskrydžio, liepsnose skendo jos stogas, bet vidų gelbėjo mūriniai skliautai.
„Sunku patikėti, bet 1950 m., kai daug bažnyčių sovietinė valdžia uždarė, kunigo Kazimiero Garmaus rūpesčiu Kudirkos Naumiesčio šventovę, kaip architektūrinį pastatą, leista remontuoti. Gausiai remiant parapijiečiams, jau po dvejų metų (1952 m.) buvo baigti pagrindiniai atstatymo darbai. Tik bokštų smailės įgijo kitokią formą bei tapo žemesnės“, – pasakojo muziejininkė.
Nuo 1989 m. rudens Kudirkos Naumiesčio parapijos klebonu paskirtas kan. D. Jasulaitis. Perėmęs seniai remonto nemačiusią bažnyčią bei kleboniją, jis kibo į darbus: 1991 m. atnaujintas bažnyčios vidus; per kitus septynerius metus restauruoti altoriai; dar vėliau (1997–1999) – šventoriaus vartai, bažnyčios fasadas, tvarkyta klebonija, pasirūpinta naujais vitražais, vargonais, varpais. Nuo 2012 m. iš šiaurinės pusės įrengtas įėjimas į bažnyčios rūsį, pritaikant jį mirusiųjų šarvojimui (specialios patalpos mieste iki tol nebuvo); perdengtas bažnyčios stogas, vėl remontuotas fasadas. Bažnyčia yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas.
Susitelkė visa parapija
Sekmadienį atvykusieji į bažnyčios konsekracijos iškilmių Mišias galėjo apžiūrėti muziejininkų parengtą maldaknygių, rožančių parodą, kurią pristatė Vinco Kudirkos muziejaus vedėja Vida Endriukaitytė, bei Vinco Kudirkos gimnazijos mokinių piešinių bei darbų parodą.
Šv. Mišias koncelebravo ir pamokslą sakė Vilkaviškio vyskupijos vyskupas Rimantas Norvila, Liturginėms apeigoms talkino Šakių Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas, vicedekanas Vytautas Antanas Matusevičius, Aleksoto dekanas kun. teol. lic. Gintaras Urbštas, išpažinčių klausė Griškabūdžio parapijos klebonas Vytautas Mazirskas.
Mišių pradžioje kalbėjęs parapijos klebonas kan. D. Jasulaitis pasidžiaugė gausiai į iškilmes atvykusiais garbiais svečiais: Seimo, savivaldybės, įvairių įstaigų ir organizacijų vadovais, vietos ir kitų parapijų tikinčiaisiais ir, aišku, vyskupo R. Norvilos vizitacija.
„Jo Ekscelencija, kiekvienas jūsų apsilankymas atneša į mūsų širdis daugiau tikėjimo. Šiandien savo, kaip parapijos klebono, kalboje noriu akcentuoti gražų parapijos susitelkimą ruošiantis paminėti šią iškilią datą. Negaliu nepasidžiaugti, kad iškilmei susitelkė visa parapija: seniūnija, muziejaus, miestelio, gimnazijos, profesinio rengimo centro, globos namų bendruomenės ir patys jauniausi mūsų parapijiečiai, nuoširdžiai ruošdamiesi Sutvirtinimui, įdėjo daug pastangų, kad šios dienos liturgija, būtų paženklinta jaunystės entuziazmu ir džiugesio ženklais“, – kalbėjo parapijos klebonas.
Pamoksle Jo Ekscelencija priminė, kad šis sekmadienis bažnyčioje vadinamas Gerojo Ganytojo sekmadieniu.
„Šiai bažnyčiai 240 metų, lyginant su žmogaus gyvenimu, tai tikrai daug. Šie Dievo namai tokie įspūdingi. Kai čia atvažiuoji ir tenka skelbti Dievo žodį ar giedoti, pajauti tokį didingumą Dievo namų, kad kartu ir ausį, ir širdį taip džiugina bažnyčios skliautuose skambantis giesmių garsas, vargonų skambesys, tikinčiųjų maldų aidai. Tuomet pajauti, kad Dievo didybė yra dar nepalyginamai didesnė“, – kalbėjo vyskupas.
Jūsų Ekscelencija dėkojo visiems, kurie rūpinasi parapijos Dievo namais, bei dvasininkui D. Jasulaičiui, pasidžiaugė ir bendryste su Šakių rajono savivaldybe, kad ši prisideda prie socialinių projektų vystymo Kudirkos Naumiestyje.
Šv. Mišių metu nemažam būriui jaunuolių buvo suteiktas Sutvirtinimo sakramentas.
Neeilinių iškilmių proga skambėjo daug sveikinimų ir padėkos žodžių parapijos klebonui kan. D. Jasulaičiui. Už nuolankią, atsidavusią tarnystę parapijiečiai savo klebonui linkėjo sveikatos, Dievo palaimos. Su gražia Tikėjimo švente sveikino Seimo narė Irena Haase bei dėkojo kan. D. Jasulaičiui už rūpestį parapijos seneliais, rajono meras Raimondas Januševičius vylėsi, kad šie Dievo namai ir ateityje bus pilni tikinčiųjų, kad bažnyčia ir toliau žadins žmonėms tikėjimą ir viltį. Meras žadėjo, kad jo, kaip mero, bendrystė su maldos namais tęsis.
Tikrieji gyvenimo namai
Visos šventės metu ne kartą buvo dėkota parapijos klebonui kan. D. Jasulaičiui už jo socialinę veiklą. Miesto centre jo rūpesčiu veikia Kudirkos Naumiesčio parapijos socialinės pagalbos centras, kur senatvę oriai leidžia apie 80 senyvo amžiaus žmonių. O štai balandžio 30 d. P. Mašioto gatvėje duris atvėrė grupinio gyvenimo namai, kuriuose įsikurs dar 10 asmenų.
„Tikiuosi, kad šie namai, kuriuos vyskupas pašventins, bus ne laikini, ne kažkokia prieglauda, o tikrieji jūsų gyvenimo namai. Kad čia savo gyvenimo dienas leisite džiaugsmingai ir būsite viskuo aprūpinti“, – kalbėjo kan. D. Jasulaitis bei padėkojo architektui Algirdui Marcinkevičiui ir jo sutuoktinei Redai.
„Projektuojant buvo iškrapštytas kiekvienas kampukas, kad tik gyventojams būtų patogu. Svarstėm, kaip jie tilps, kaip neįgaliojo vežimėliu judės. Kai šiandien pamačiau, kad pastatas gyvas, kad jame gyvena žmonės, džiaugiasi ir mūsų širdys“, – kalbėjo R. Marcinkevičienė.
Naujų grupinio gyvenimo namų gyventojai dovanų gavo ir paveikslą, kuris papuoš dar dažais kvepiančias kambario sienas. V. Venslovaičio nuotr.
Naujųjų grupinio gyvenimo namų gyventojus su dovanomis atvyko pasveikinti taip pat gausus būrys svečių: rajonas meras R. Januševičius pažadėjo, kad ateityje savivaldybė ieškos būdų padėti realizuoti klebono idėją ir greta pastato įkurti parką. Kalbėjęs buvęs rajono meras Edgaras Pilypaitis paminėjo, kad apjungus tiek Europos fondų, tiek Šakių savivaldybės, vyskupijos, parapijos lėšas Kudirkos Naumiestyje ir toliau bus plėtojamos socialių paslaugų prieinamumo paslaugos.
Ir kiti sveikintojai, socialiniai partneriai atvyko su dovanomis: naujus namus papuošė gėlių vazonai, paveikslas, „Carito“ žvakelė, parapijiečiai padovanojo ir lauko sūpynes. Džiugino ir jaudino atvykusiųjų širdis ir grupinio gyvenimo namų gyventojų parengta muzikinė dovana.
Aušra iš Valenčių:
