„Scenos pavasaris“ subūrė ir svetimus, ir savus

scenos pavasaris2023
Kasmet „Scenos pavasarį“ atlydi ir dramos studijos premjera. Šį kartą vyresnieji artistai žiūrovams demonstravo pagal Aleksandro Špilevojaus pjesę pastatytą spektaklį „Neišmoktos pamokos“. V. Venslovaičio nuotr.


Gegužės 11–12 dienomis Šakių kultūros centre 33-iąjį kartą praūžęs „Scenos pavasaris“ gaivaus oro gūsį įpūtė ne tik į teatro mėgėjų širdis, bet, regis, gyvybe užpildė visą miestą. „Teatras neturi duoti atsakymų, jis turi duoti emociją, kuri vėliau mūsų sąmonės šaldikliuose virsta išmintimi“ – atrodo, jog ši režisieriaus Oskaro Koršunovo mintis, pacituota sveikinimo žodį tarusio vicemero Dariaus Jakavičiaus, „Scenos pavasario“ kontekste įgavo platesnę prasmę. Tradicija tapusi vaikų ir jaunimo teatro šventė, kurios metu O. Koršunovo minėtąją emociją žiūrovams dovanojo ir vietiniai, ir iš kitų Lietuvos kampelių atvykę teatralų kolektyvai, kasmet atlieka dar vieną funkciją – suburia gausią Šakių dramos studijos bendruomenę, liudijančią, jog toji emocija neapsiriboja vien reginio scenoje sukuriamu efektu, ji virsta ne tik išmintimi, bet ir identiteto dalimi, kiekvieną pavasarį namo pašaukiančia ištisas dramistų kartas.

Praėjusį ketvirtadienį Lekėčių paauglių teatro (rež. Vaida Brazaitienė) užkurto „Scenos pavasario“ pagrindinis veiksmas plėtojosi penktadienį, tądien prieš publiką žengė Kauno rajono meno mokyklos (rež. Tomas Erbrėderis), Tauragės pilies teatro (rež. Jolanta Kazlauskienė), Joniškio bei Jurbarko kultūros centrų kolektyvai (rež. Rasa Ripskienė, Birutė Šneiderienė) ir, be abejonės, Vilijos Meškaitienės vadovaujami Šakių „Varpo“ mokyklos ir „Žiburio“ gimnazijos dramos studijos artistai.

scenos pavasaris vilija
Dramos studijos vadovė ir, drąsiai galima teigti, „Scenos pavasario“ siela Vilija Meškaitienė po premjeros sunkiai sulaikė ašaras – jai gražiausius žodžius skyrė gėlėmis nešini svečiai, buvę bei esami dramistai. V. Venslovaičio nuotr.

Intensyvi diena teatralams praskriejo praktiškai be pertraukėlių, mat jų metu nuo scenos nulipę ar iš žiūrovų kėdžių pakilę aktoriai keliaudavo į susitikimus, kuriuose patirtimi ir patarimais dalijosi buvę dramos studijos auklėtiniai – neseniai projekte „Lietuvos balsas“ sužibusi Beata Beatričė Šiuikaitė, Oskaro Koršunovo teatro aktorius Domantas Starkauskas, Kauno valstybinio lėlių teatro aktoriai Indrė ir Remigijus Endriukaičiai. Tiesa, būtent Remigijus skaičiuoja daugiausiai „Scenos pavasarių“, jis yra pirmosios dramistų kartos atstovas, kuriam, kaip juokavo pats vyras, dramos studija kadaise taip susuko galvą, jog iš pradžių kiek bauginusi mintis žengti profesionalaus aktoriaus keliu ramybės nedavė net kelerius metus, kol galiausiai ėmė ir realizavosi.

„Vilija įkalbinėjo mane būti aktoriumi, bet tai man buvo kažkoks visiškai neatpažintas, nežinomas objektas. Teatras, vaidinti, ką? Nesąmonės kažkokios, ką mes čia darysim? Aplinkybės vis tiek suko, suko ir įsuko likimo ratą, atvedusį mane į teatrą. Ir čia jaučiuosi labai gerai, džiaugiuosi“, – savo karjeros pradžią reflektavo kraštietis, beje, puikiai prisimenantis ir pirmąjį dramos studijoje tekusį vaidmenį, kuris taip pat buvo nulemtas tam tikrų aplinkybių, iš šiandienos perspektyvos – keliančių šypseną.

„Turiu pripažinti, kad turėjau vaidinti pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Cezario pjūvis“, ten buvo toks kietas bičas Kaifas, bet... mama neleido. Ji perskaitė tą pjesę ir pasakė „ne“, nes ji apie alkoholį, narkotikus. Vis tik tada man atiteko šiek tiek mažesnis vaidmuo – Džiazo. Šios pjesės autorius Tomas Arūnas Rudokas, veiksmas joje sukasi apie Vilnių, vilniečių žmonių gyvenimus, kur tuo metu iš tikro visai kita atmosfera buvo. Provincijoje statyti tokį  spektaklį buvo visiškai neįprasta, didžiulis iššūkis – Vilija paruošė bombą“, – pasakojo R. Endriukaitis.

Nors, lyginant su dabartinėmis techninėmis, kūrybinėmis galimybės, prieš tris dešimtmečius dramistų vykdyta veikla, aktoriaus akimis, atrodo kukloka, o ir pats jaunimas jau visai kitoks – laisvesnis, globalesnis, tačiau R. Endriukaitis džiaugiasi ir didžiuojasi, jog jo karta davė stiprų ir toli nuvedusį startą.

„Kai pradėjome dramos studijos veiklą, buvo 1990 m. – tai visiškai kitas laikmetis, kitos vertybės, suvokimas, supratimas. Džiaugiuosi tuo, kad ta mūsų pradžia atvedė ten, kur drama yra dabar. Dramos studija vykdo ir tarptautinius projektus, jaunosios kartos galėjo išvažiuoti į Italiją, vaidinti Sicilijoje. Tai begalinis džiaugsmas, kad mes – tie, kurie buvome pirmieji, žengėme tuos žingsnius, o tada karta iš kartos juos perėmė, išplėtė“, – mintimis dalijosi aktorius.

Pačios V. Meškaitienės teigimu, kiekviena aktorių karta yra išties savita, o jų spektakliai transliuoja būtent tai generacijai aktualią žinutę. Tad, kaip taikliai pastebėjo kolektyvus ir renginio žiūrovus sveikinęs meras Raimondas Januševičius, didelis klausimas, ko labiau laukiama – ar paties festivalio, ar Šakių dramos studijos spektaklio premjeros, vainikuojančios „Scenos pavasarį“ ir atskleidžiančios, kuo gyvena prieš publiką stojantys moksleiviai.

Šiemet vyresnieji dramistai žiūrovams dovanojo pagal Aleksandro Špilevojaus pjesę pastatytą spektaklį „Neišmoktos pamokos“, atvėrusį mokyklos gyvenimo užkulisius ir jauno žmogaus vidų kitokiomis nei įprasta, tačiau universaliomis spalvomis. Šios neišmoktos pamokos, savyje talpinančios elementariausią žmogiškumą, gyvenimo nesupratimą, sukrėtė ir, be abejonės, privertė susimąstyti kiekvieną, sėdėjusį pilnutėlėje Šakių kultūros centro salėje.

scenos pavasaris2023 2
Penktadienį „Scenos pavasario“ veiksmas virte virė – spektaklius tądien demonstravo šakiečių, jurbarkiečių, tauragiečių, joniškiečių ir kauniečių kolektyvai. Jaunieji aktoriai nesnaudė ir per pertraukas, nes jų metu patirtimi ir patarimais dalijosi buvę Šakių dramos studijos auklėtiniai  – Beata Beatričė Šiuikaitė, Remigijus ir Indrė Endriukaičiai bei Domantas Starkauskas (ketvirtas iš kairės). Penktadienį „Scenos pavasario“ veiksmas virte virė – spektaklius tądien demonstravo šakiečių, jurbarkiečių, tauragiečių, joniškiečių ir kauniečių kolektyvai. Jaunieji aktoriai nesnaudė ir per pertraukas, nes jų metu patirtimi ir patarimais dalijosi buvę Šakių dramos studijos auklėtiniai  – Beata Beatričė Šiuikaitė, Remigijus ir Indrė Endriukaičiai bei Domantas Starkauskas (ketvirtas iš kairės). V. Venslovaičio nuotr.


„Aš mačiau, kokie jie yra maištaujantys, nepatenkinti ta visa sistema, kurioje jie yra, kaip jie samprotauja. Man norėjosi jiems padėti, padėti spręsti problemas būtent teatro pagalba. Šis spektaklis buvo mūsų bendras kūrinys. Pavyzdžiui, mes neturėjome choreografo, bet Meno mokyklos choreografė Aušra Sederevičienė išugdė labai daug gerų šokėjų, tad buvo labai lengva realizuoti mano mintis – dramistės sugalvodavo elementus. Be to, patarimų ir įkvėpimo gavome iš Vilniaus šokio teatro kolektyvo, I. ir R. Endriukaičių, D. Starkausko. Labai daug žmonių kuria tą spektaklį, tai komandinis darbas, o šio įgūdžio – mokėjimo dirbti kartu – gyvenime be galo reikia“, – komentavo režisierė.

Na, o į gyvenimą šiais metais dramos studija išlydėjo dvylika abiturientų. Nusileidus užuolaidoms, scena paskendo gėlių, sveikinimo žodžių ir ašarų jūroje. Pastarosios sužibo ne tik V. Meškaitienės ir atminimo angeliukus laikančių dvyliktokų, bet ir tų, kurie šį atsisveikinimo kartėlį išgyveno jau prieš daugelį metų, akyse.

33-iasis „Scenos pavasaris“, iš Šakių „Varpo“ mokyklos aktų salės persikraustęs į profesionalią kultūros centro sceną, be to, pirmą kartą istorijoje organizuotas ne tik „Varpo“ mokyklos, bet ir Šakių „Žiburio“ gimnazijos, nors ir keičia tam tikras formas, tačiau, pasak renginio sielos V. Meškaitienės, visus šiuos dešimtmečius išlieka apie tą patį: „Niekas nesikeičia, visada norėjome, kad teatras ateitų į jauno žmogaus širdį – „Scenos pavasaris“ yra būtent apie tai.“

Agnė Kereišiūtė

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Kaip vertinate seimūno G. Surplio idėją liepos pirmąjį šeštadienį paskelbti Giminių diena?

klausimelis 06 11Irena iš Lukšių:

Manau, kad tolstančius giminaičius vargu ar kas begali suartinti, bet gal į naudą būtų. Galbūt pirmais metais ir neprigytų, bet ilgainiui taptų sava, žmonės kaip per kokias Jonines susieitų. Dabar tikrai daromės kaip robotukai – bėgi, bėgi... Pas mus aplinkoje silpnėja giminių ryšiai, net nežinau, kas dėl to kaltas, gal kompiuteriai, naujos technologijos. Žmonės pavargę, kažkas tikrai ne taip darosi. 

klausimelis 06 11 2

Antanas iš Šakių:

Teigiamai, šventės visada smagu. Nežinau, kaip ji galėtų būti švenčiama, manau, nuo giminių skaičiaus priklauso – turiu draugų, kur daug giminių, jie užsisako sodybas, šventė ne vienos dienos išeina. Aš nelabai daug giminių turiu, mažame rate išsitenkam, o ir šiaip, senas jau, nelabai kam įdomus... Manau, tokios progos gali svarbiomis tapti. Anksčiau kitaip būdavo, o dabar žmonės tolsta, kraustosi į užsienį jaunimas. Liūdna labai dėl to.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.