Pernykštė kraštiečių menininkų idėja suburti vietinius kūrėjus plenerui gyvuoja ir šiemet. Liepos 17–21 dienomis Šakių atviro jaunimo centro kiemelyje, pačiame miesto centre bei kituose kampeliuose buvo galima išvysti vasaros plenero „Sūdyta“ apraiškų. Šių metų tema – „Šokantys zanavykai“, o didžiausias iššūkis – nevasariškas oras, dažnokai verčiantis ieškoti alternatyvių sprendimų, koreguoti kūrybinių dirbtuvių laiką ir tiesiog susitaikyti, kad kitaip nebus...

Pirmiausia šis pleneras, sako jo sumanytojos Indrė Siaurusevičiūtė ir Eglė Tamulytė, yra apie jaunų kraštiečių menininkų susibūrimą, bendravimą, o paraleliai, žinoma, vyksta ir kūrybinis procesas, dalijimasis idėjomis, kartais – abejonėmis, jausmais ir padrąsinimais. Iš viso šiemet kuria penkiese: prie plenero idėjos bei projekto autorių dar prisijungė keramikas Andrius Janulaitis, nuo rugsėjo M. K. Čiurlionio menų mokykloje besimokysiantis Faustas Grigutis ir iš Šakių kilęs videomenininkas Arvydas Strimaitis. Beje, pastarojo kūrybiniame procese išvysti nepavyks, jis savo kūrybą demonstruos tik plenero parodos atidarymo metu. Visi skirtingi, todėl tik dar įdomiau, kaip kiekvienas mato tuos „šokančius zanavykus“.

Kai kalbamės su kūrėjais, aišku, lindime atvirame jaunimo centre, nes eilinį kartą lynoja, o ir vėjas toks, kad drobes kelia į orą...

„Bet mes bandome taikiai prieš orą protestuoti ir, kiek įmanoma, kuriame lauko sąlygomis“, – sako Indrė, tačiau visi pritariamai linksi, kad ruošdamiesi plenerui tokios nemandagios vasaros nesitikėjo. Teiraujuosi – ar yra kokia nors viena „teisinga“ interpretacija, kaip reikėtų interpretuoti šiųmetę plenero temą?

„O čia jau kaip kas supranta, – linksmai sako Eglė, dažniau prisistatanti Aglaja Ray kūrybiniu vardu. – Iš esmės šokis – tai dinamika, judesys, proveržis, todėl vystant plenero temą galvota plačiai, nes lyg šokio sūkuryje gali susipinti mūsų krašto istorija ir šiuolaikinis menas.“

Menininkė pasakoja, kad pleneras visai netikėtai šiemet „gavosi labai tarpdiscipliniškas, darbų formatams nėra ribų: piešinys, instaliacija, tapyba, video darbas, skulptūra, performansas“, o pati kuria 2,5x2,1 m dydžio paveikslą, kurio eskizą jau sugalvojo kiek anksčiau, bet jis puikiai atitiko plenero mintį: riedlente per gyvenimą (o gal į gyvenimą?) šokanti zanavykė. Be to, kartu su jaunimu darbuojasi miesto centre: gatvės meno dirbtuvių metu prie buvusios policijos pastato stūksanti tvora taip pat išlenda iš nykaus pilko rūbo. Įkvėpimo, kas ten galėtų būti pavaizduota, Eglė, galima sakyti, ieškojo kartu su šakiečiais, internete paklaususi, ką jie ten norėtų matyti. Žinoma, versijų būta pačių įvairiausių, bet mintis, kad toji „tvora irgi galėtų šokti“, patiko labiausiai. Prie jos ir pasiliko.

Faustas sako, kad plenerai nelabai jo tema, nes juose pernelyg susikausto, o tai labai trukdo kurti. Tačiau pasiūlymą „pasisūdyti“ priėmė ir lipa iš komforto zonos, kovoja su savimi, su oro sąlygomis ir tapo... vištas. Kodėl jas? Nes tai pirma asociacija, kylanti mąstant apie gimtąjį kraštą. Be jokios ironijos. Tiesiog jaunam menininkui zanavykai atrodo darbštūs žmonės, dažnai besisukantys žemdirbiškų darbų sūkuryje.

Keramikas Andrius, nors pats laisvalaikiu tiesiogine prasme sukasi šokio sūkury, prisipažįsta, kad nuo to įsijausti į plenero temą jam netapo lengviau: „Tiesiog bandau, lipdau, kuriu eskizus, o kas gausis – ar vaza, ar skulptūrėlė, gal vėliau taps kuo nors didesniu – pamatysime. Man šis pleneras yra tiesiog lipdymas savo malonumui, savotiškos kūrybinės atostogos, nes tam dažniausiai neturiu laiko.“

Indrė plenerui ruošėsi iš anksto ir tuo labai džiaugiasi, nes tos kelios dienos kūrybai yra per mažai, o kai dar nepadeda oras...

„Tos pirmosios idėjos, kurios buvo sudėliotos į stalčiukus, nebūtinai išsipildo, nes kūryba labiau kaip upelis – ji teka, lieka tik pirminiai rėmai, be to, nemanau, kad reikia prisirišti prie pirmosios idėjos, svarbu dar pasimėgauti ir pačiu procesu“, – įsitikinusi menininkė. Ji plenero metu darbuojasi prie penkių drobių, kurios lyg ir įkūnija penkias stichijas – iš esmės, pasak Indrės, juk mes visi atsispiriame nuo gimtosios žemės ir tarsi šokame į tolimesnį gyvenimą.

Smagioji plenero dalis, kad visi šakiečiai taip pat galėjo tapti ir panorėję tapo plenero dalimi: kai tik leido oro sąlygos, jie ateidavo stebėti menininkų kūrybos procesą, pabendrauti, patys įsilieti į gatvės meno ar keramikos dirbtuves. Norisi paliesti, ar jau išdžiūvo? Dažnai menininkams nelabai patinka, kai liečia jų darbus, bet juk taip įdomu – kaip susilaikyti? Pleneras „Sūdyta“ ir yra ta reta proga artimiems sąlyčiams tiek su kūryba, tiek su kūrėjais, lyg atvirų durų dienos – atsivėrimas publikai, savosios kūrybinės virtuvės parodymas.

„Gera sulaukti svečių, kurie savo buvimu, veiksmu ir žodžiu pastiprina ir pralinksmina. Šių metų oras atspindi kuriančiojo vidinių nuotaikų kaitą: nuo meilės – saulės, iki dvejonių – debesuotumo, nepasitenkinimo – lietaus, iki ryžto užbaigti – vėjo, ir galiausiai užbaigimo – kaip saulė vėl išlenda po lietaus. Visos tos stadijos praeina, kol gimsta meno kūrinys. Gamta šiemet atspindėjo mūsų vidines kūrybines dramas. Tarsi atliepė empatiškai mūsų jausenas. Visa yra susiję. Tai, ką sėjam šiandien – matysis ateity“, – socialiniuose tinkluose savo ir kolegų mintimis dalinasi E. Tamulytė (Aglaja Ray) ir kviečia visus rugpjūčio 4 d. į Šakių kultūros centre vyksiantį plenero darbų parodos atidarymą.

Lina Morkūnienė