Nuo didmiesčio triukšmo į sodybą Jančių kaime (Lekėčių sen.) pabėgusi mokslininkė, gyvūnų elgsenos ir kaniterapijos specialistė Ugnė Nedzinskaitė, skaitanti paskaitas Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU), sodyboje priglaudė išmestus, išgelbėtus nuo mirties ar netinkamų gyvenimo sąlygų gyvūnus. Ji įrodo, jog juos taip pat galima dresuoti, išmokyti įvairių triukų, kad jie nė kiek ne blogesni už veislinius ir gali būti paruošti specialioms edukacinio ir netgi terapinio pobūdžio veikloms.

Šunys, katės, žirgai, asiliukai, ožkos, triušiukai ir kiti naminiai gyvūnai. Jų tiek daug ir jie visi tokie skirtingi. Kokie pokyčiai vyksta organizme bendraujant su gyvūnais, juos liečiant? Kas yra ta gyvūnų asistuojamoji terapija?

Pasak U. Nedzinskaitės, jei žmogus sveikas, jam terapijos nereikia – jam reikia laisvalaikio, rekreacijos, pasivaikščiojimų po gamtą su gyvūnais.  Jei yra sveikatos nusiskundimų, šiuo metu Lietuvoje praktikuojamos trys gyvūnų asistuojamos terapijos – kaniterapija (kai sveikatinimo ir gydomojoje veikloje panaudojami šunys), hipoterapija (kai panaudojami arkliai), ir delfinų terapija. Jomis gali užsiimti ne kiekvienas, tik licencijuotas specialistas, nes yra specialios metodikos, kurių reikia laikytis, kad nebūtų pakenkta žmogui, kad būtų galima atpažinti, ar teisingai parinktos priemonės, ar ne per didelis krūvis.

Gyvūnų elgsenos specialistė turi leidimą kaniterapijai, todėl į gydymo, negalią turinčių asmenų ugdymo įstaigas ar į socialinės rizikos įstaigas važiuoja su išgelbėtais šunimis, kurių istorijos taip pat gali rezonuoti. U. Nedzinskaitės teigimu, jas išgirdę žmonės supranta, kad taip, kaip kažkas elgėsi su šunimis, su jais galbūt elgiasi jų aplinka ir tai padeda susivokti esamoje situacijoje.

Taip pat ji dirba ir su Mamų unija – su šunimis lanko onkologinėmis ligomis sergančius vaikus, padeda žmonėms, turintiems psichologinių sutrikimų ar varginančių panikos atakų. Ji pasakojo, kad jos kolegos yra dirbę ir su cukriniu diabetu sergančiais asmenimis, su sveikstančiais po insulto, su onkologiniais ligoniais.

„Ką gali duoti gyvūnas žmogui? Visų pirma, duoda supratimą, nes gyvūno juslės yra geresnės nei žmogaus ir jie geriau skaito kūno kalbą, jie geriau supranta bežodį bendravimą iš judesių, išraiškų, kūno kvapo, nes kiekviena emocija yra tam tikri hormonai, atitinkamas kūno kvapas, į kurį gyvūnai daug greičiau sureaguoja“, – pasakojo pašnekovė.

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad žmogui bendraujant su gyvūnais gaminasi vadinamieji laimės ir džiaugsmo hormonai, kurie labai svarbūs reabilitacijos metu: ar žmogus turi negalią ir patiria sunkumų kalbėdamas ar judėdamas, ar reikia  kažko naujo išmokyti po insulto, traumų (valgyti, apsirengti, prisitaikyti prie esamos būklės), hormonai šį procesą palengvina, skatina pasitikėti savimi, atsiskleisti.

„Ar efektyvi kaniterapija? Tai priklauso nuo kiekvienos konkrečios situacijos, nes kai kuriais atvejais jos užduotis būna palaikyti daugiau emocinę būklę, kad atsirastų ūpas ir žmogus norėtų sveikti“, – sako U. Nedzinskaitė, pabrėždama, kad jokiu būdu tai ne gydymas ir  niekada neatstos vaistų ar operacijos, bet kaip papildoma priemonė yra labai efektyvi. Kalbant apie pasiektus rezultatus, tarkim, kad žmogus išmoktų apsitarnauti, kad pagerėtų laikysena ar ištvermė, kad jis toliau nueitų – tai visa šita galima išmatuoti ir įvertinti.

Pašnekovės sodyboje gausu asiliukų, ponių, arklių. Santykis su šiais gyvūnais taip pat išskirtinis. Ypač su žirgais. Nes tas didelis gyvūnas duoda labai daug ramybės, tik reikia prie jo prieiti atitinkamai nusiteikus ir nusiraminus. Ir žirgo šiluma, ir jo kvėpavimas, ir kvapas stimuliuojančiai veikia visą nervų sistemą.

„Šiandien žmonės su žirgais bendrauja nedažnai, tačiau santykiai su žirgu ir šunimi yra dar ir tam tikra genetinė atmintis, nes jie yra seniausiai prijaukinti gyvūnai ir žmogui buvę ne maisto šaltinis, o pagalbininkai“, – pabrėžė gyvūnų elgsenos specialistė, akcentuodama, kad senovės raštuose aprašyta, jog senovės lietuvius lydėdavo žirgas ir šuo – žmogus jodavo ant žirgo, o šuo tempdavo jo važį su manta, ir „jie kartu ir gyvybę padėdavo, ir nuo priešų gindavosi, tad pasąmonės lygmenyje tai ir šiandien persiduoda iš kartos į kartą, nes tiek žirgas, tiek šuo buvo svarbiausi žmogaus palydovai“.

Pasaulis po truputį gręžiasi atgal. Sugrįžta ir miško terapija, nors tų miškų, lyginant su  prieš keletą šimtų metų buvusiais miškais, liko ne tiek ir daug. Ugnės manymu, tai vyksta todėl, kad „mes gyvename labai skubančiame, labai perkrautame ir garsų, ir kvapų, ir įtampos, ir informacijos pasaulyje, ir žmogaus smegenys nespėjo taip greitai evoliucionuoti, kad prisitaikytų prie tokių pokyčių, nes mūsų seneliai su arklu žemę arė ir ramiai gyveno vieno ar keleto kaimų informacijos sraute, o mes dabar gyvename viso pasaulio informacijos sraute ir tai labai išsekina, todėl mūsų smegenims reikia kažkokios oazės, kažkokio atsigavimo ir būtent gamta ir gyvūnai yra pati artimiausia ir patikimiausia to priemonė“.