
Į gimtąjį kraštą sugrįžęs istorikas Aurimas Kanapkis sako, jog istorija žavėjosi nuo pat mažų dienų. Vėliau meilę jai augino nuostabūs mokytojai, o bestudijuojant Vilniaus universiteto Istorijos fakultete santykį stiprino platėjantis požiūris, naujos perspektyvos – pamažu atėjo suvokimas, kad šiame moksle vieno teisingo atsakymo nėra. (D. Pavalkio nuotr.)
Agnė KEREIŠIŪTĖ
Beveik dešimt metų sostinėje gyvenęs Aurimas į Šakius sugrįžo panoręs pedagogikos studijoms reikalingą praktiką atlikti Šakių „Žiburio“ gimnazijoje, kurią pats baigė. Vis tik mokytojo amplua keitė muziejininko amplua, tad su Aurimu pokalbiui susitinkame Vinco Kudirkos muziejuje. O pokalbis neišvengiamai savas ir savitas – taip jau susiklostė, jog pašnekovas ir šių eilučių autorė, kad ir skirtingu metu, tačiau mynė tų pačių auditorijų slenksčius. Tad, mieli skaitytojai, kviečiame trumpam žvilgtelėti į pasaulį, kuriame istorija ir gyvenimas muša vienu pulsu.
Sprendimas studijuoti istoriją nemažai daliai žmonių atrodo keistas. Man labai įstrigęs vienas epizodas, kuomet pirmųjų paskaitų metu profesorius Nerijus Šepetys vietoje „rimtų“ mokslų užkūrė savotišką viktoriną – teiravosi ir užsirašinėjo originaliausias replikas, kurių pirmakursiai sulaukė apie studijų pasirinkimą pranešę savo aplinkai. Ar prisimeni, kokie komentarai ir pamintijimai skriejo tavo daržan?
Dauguma skambėdavo taip – „Istorija, tai dabar ką? Į mokyklą arba į muziejų...“ Mokykla skambėjo visai neblogai, visada norėjau būti mokytoju, turėjau puikių pavyzdžių. Bet muziejus... Tikrai ne! Nuobodu, neisiu! Ilgą laiką į muziejų žiūrėjau kreivai, iš tolo, nes aplinka buvo suformavusi bendrą požiūri, kad baigęs istorijos studijas, be muziejaus, daugiau variantų neturi. Ir turbūt žmonės neklydo (juokiasi). Bet tai, ką mes matome iš išorės, iš vidaus atrodo visiškai kitaip.

Šiuo metu Aurimas Kanapkis darbuojasi Vinco Kudirkos muziejuje, kuriame, pasak jo, netrūksta kūrybinės veiklos, susijusios su planavimu, organizavimu, idėjų generavimu. D. Pavalkio nuotr.
Žvelgiant stereotipiniu žvilgsniu, šiandien mes kalbamės vietoje, kurioje dirbantys žmonės per dienas sėdi, spokso į vieną tašką, o tiksliau – į saugojamus objektus, kad tik lankytojai nepačiupinėtų, nepajudintų... Ko šis žvilgsnis nemato?
Darbas muziejuje, visų pirma, yra kūrybinis darbas – planavimo, organizavimo, skaitymo, idėjų generavimo. Kai planuoji edukacijas daryti, naują temą griebti, tai privalai įsigilinti į tą lauką, išsinagrinėti mokymo programas, kad išpildytų mokyklų ir mokinių poreikius, pagalvoti, kaip edukacija atliepia tam tikras kompetencijas. Iš išorės gal ir atrodo, kad gyvenimas čia sukasi tik apie eksponatų priežiūrą, tačiau šalia yra darbas, kuris tikrai labai intensyvus. Kalbant apie šį muziejų, džiugina ir tai, jog jo tematika – XIX a. nacionalizmas, tautinis atgimimas – atitinka mano interesų lauką, o edukacijos glaudžiai siejasi su švietimu.
Pradėjome nuo šiandieninių aktualijų, bet nusikelkime į tuos laikus, kuomet interesai kristalizavosi ne istorijos mokslo lauke, o pati istorija kaip objektas patraukė tavo dėmesį. Kaip formavosi šis santykis?
Ji mane traukė nuo mažų dienų – jau pradinėse klasėse pradėjau aktyviai domėtis, skaityti knygas. Mano tėtis labai domisi istorija, pokalbiai šeimoje dažnai sukdavosi apie ją. Be to, visada domėjausi ir krašto kultūra. Chrestomatinis pavyzdys – močiutės pasakojimai apie karą. Būdavo labai įdomu paklausyti, kaip žmonės anksčiau gyvendavo, su kokiomis problemomis susidurdavo, ir tas truputį romantizuotas požiūris į praeitį augino susidomėjimą. Po to pasisekė ir su mokytojais – „Varpe“ istoriją dėstė Vidmantas Zokas, o „Žiburyje“ Asta Urbaitienė. Tai tapo stipriu postūmiu – istorija nebuvo sausa, ji buvo dėstoma kaip pasakojimas, su užmojais pažvelgti plačiau, giliau.

Ir štai – Renovatio studiorum! Ketveri metai Mikalojaus Daukšos kiemelyje, po legendine istorikų liepa. Kokie, tavo akimis, esminiai mokyklinio ir akademinio istorijos pasaulio skirtumai?
Bestudijuodamas istoriją supranti, kad nieko nesupranti ir kad yra labai daug vietos interpretacijoms, daug skirtingų prieigų. Jei mokykloje sužinai vieną faktą, kuris atsitiko, tai universitete tą patį faktą gali pakelti, apvartyti, apžiūrėti, panardinti, vėl iškelti ir matyti visą skirtingą vaizdą vis kita perspektyva. Tuomet atsiranda istorijos daugiasluoksniškumas, priklausomai nuo to, kokį pjūvį darai. Tad pagrindinis dalykas, kurį išsinešiau iš studijų, – suvokimas, kad nėra vieno teisingo atsakymo.
Besimokydami lotynų kalbos, atmintin įsidėjome bene šimtą sentencijų, dvi iš jų buvo dedikuotos istorijai. Lietuviškai jos skamba taip: „Istorija – gyvenimo mokytoja“ ir „Žmonės, nežinantieji istorijos, visad lieka vaikai“. Tavo manymu, kiek šiuose žodžiuose gražaus skambesio, o kiek – tiesos?
Ar „gyvenimo mokytojos“ poziciją galima išlaikyti ir rezervuoti tik istorijai? Nežinau, man atrodo, kad ne. Tikriausiai reikėtų žiūrėti sintetiškai – visi mokslai yra susiję, jie vienas kitą papildo, iš istorijos galime pamatyti tik vieną gyvenimo pusę. O svarstant apie antrąją sentenciją – žinant istoriją, tikrai būna lengviau atsakyti į tam tikrus vertybinius klausimus. Pavyzdžiui, nežinant istorijos, nežinai Rusijos, kaip imperialistinės valstybės, santykio su savo kaimynėmis tautomis. Žinojimas, kaip ta valstybė funkcionavo praeityje, leidžia lengviau permatyti šiandieninę propagandą. Tad istorijos nežinojimą labiau galima sieti su naivumu, ne vaikiškumu. Bet tai sakau iš savo perspektyvos, kaip man atrodo, nieko neabsoliutinu – kai kurie puikiai funkcionuoja ir nežinodami tos istorijos. Man asmeniškai istorija padėjo išbristi iš naivumo.
Apie istoriją yra ir dar vienas posakis, tik jau ne toks gražus. Jį eilutėse mini ir poetas Henrikas Radauskas, aprašydamas „seną prostitutę Klio (istorijos mūzą – red. past.)“. Kaip vertini poziciją, kai istorija lyginama su laisvo elgesio moterimi?
Teisybė. Gal pasirodysiu rusofobiškas, bet yra toks anekdotas – Rusijos ateitis aiški, bet dėl praeities mes nesame tikri. Manipuliacija vyksta ne tiek faktais, kiek jų interpretacija. Istorijos, kaip mokslo šakos, didžiausia siekiamybe turėtų būti maksimalus objektyvumas.

Istorija ir patriotizmas yra susiję dalykai, vienas kitą papildantys. Kai žinai istoriją, tada kyla patriotiniai jausmai, o kai kyla patriotiniai jausmai, tada kitaip žiūri į istoriją, kuri juos pagimdė – gaunasi uždaras ratas. Su tokiais jausmais ir idėjomis grįžtame atgal į istoriją, į pirminį tašką, o kaip toliau viską formuojame – čia jau atsakomybės klausimas.
Šis laukas pilnas vingrybių, kaip su jomis tvarkytis istorijos mokytojams? Kokia, tavo manymu, jų misija?
Aš, kaip mokytojas, norėčiau parodyti, kad istorija yra procesas. Ji niekada nesibaigia, ji nuolat tęsiasi, nuolat kinta. Ji yra kaip žmogaus gyvenimas – labai įvairi, visą laiką besikeičianti. Dėl to nėra vienos tiesos. Tai, kad kažkas įvyko ar neįvyko, nėra tiesa, tai yra faktas, bet vertinimai ir interpretacijos nuolat kinta.
Mokytojo duonos jau ragavai, tačiau studijų baigimą ir praktiką Šakių „Žiburio“ gimnazijoje skyrė keleri metai. Kokie posūkiai įvyko?
Buvau nuėjęs toli nuo istorijos, buvau... banke. Atrodė, kad korporacijose yra pinigai, geresnės karjeros galimybės ar dar kažkas. Bet supratau, kad visi šitie teisiniai, finansiniai pasauliai, o tiksliau – buvimas ten, kur tau nepriklauso, yra greičiausias kelias į depresiją. Atėjo metas grįžti prie senosios svajonės – norėjau, kad skaitymas ir domėjimasis istorija neliktų vien pramoga, hobiu. Jeigu man tai patinka, tai kodėl to nedaryti?
Grįžai prie istorijos, o šioji tave parvedė namo. Ar nepasiilgsti Vilniaus šurmulio?
Sostinėje gyvenau beveik dešimtmetį. Miestas kiek pabodo, o ir su metais požiūris keičiasi. Man pasidarė per daug, norėjau ramesnio gyvenimo. Neseniai praūžė pandemija, vyksta karas, tad visas tas informacinis triukšmas – jo užtenka absoliučiai visur, bet kai esi ramesnėje vietoje, lengviau atrasti balansą. Labai džiaugiuosi, kad turiu kiemą ir jame galima veikti visokių įdomių dalykų – ar tai būtų daržai, ar tai būtų gera knyga, o svarbiausia – pabuvimas su savimi, savo mintimis. Čia visko vyksta sočiai, renginių netrūksta, reikia tik domėtis.