Šiemet bardų festivalį jo sumanytojas, organizatorius ir gitaristas Arūnas Danielius pradėjo daina, sukurta prieš tris mėnesius Amžinybėn išėjusiai savo mamai Birutei, kuri buvo didžiausia šio renginio gerbėja ir daugelio dainų, čia skambėjusių pritariant gitarai, autorė. Jurbarko bardų klubo nuotr.
Šiltas vasaros vakaras, ąžuolų šlamesys ir sielą virpinanti gitarų muzika... Praėjusį penktadienį jau 24-ąjį kartą kaimo turizmo sodyboje „Bičnamis“, vos talpinusioje apie 200 svečių ir gitaros virtuozų, nuskambėjo tradicinis bardų festivalis.
Jaukią ir svetingą atmosferą savo sodyboje sukūręs festivalio sumanytojas, organizatorius ir gitaristas Arūnas Danielius renginį pradėjo rimties ir susikaupimo minute, prisimindamas vos prieš tris mėnesius Amžinybėn išėjusią mamą Birutę, kuri buvo didžiausia šio festivalio gerbėja. Jai gitara buvo nepaprastas instrumentas. Birutė ir pati kurdavo eiles dainoms, kurios dažnai tapdavo šio renginio dalimi. Tad, norėdamas pagerbti mamos atminimą, Arūnas jai dedikavo pirmąją savo to vakaro dainą.
Šių metų bardų festivalyje klausytojų širdis ir gitarų stygas virpino 14 muzikantų. Daug plojimų sulaukė nuolatiniai šio renginio dalyviai Saulius Lapėnas, Rolandas Kulikauskas ir Arvydas Pilipauskas iš kaimyninio Jurbarko bardų klubo. Ypatingą nuotaiką sukūrė liepalotiškis gitaristas Gintaras Rudzevičius ir grupė „Vitražai“ iš Raudondvario. Daug nepamirštamų akimirkų dovanojo raseiniškiai gitaros virtuozai Darius Leveckis, Rytas Germanavičius ir Andrėjus Radčenko.
Pirmą kartą savo dainomis susirinkusiuosius džiugino keturi bardų muzikos atlikėjai. Giedrė ir Ernestas, pasivadinę „Dancing the Blues“, užsuko tikrą amerikietišką sūkurį, o vėliau ta pati Giedrė visus sužavėjo scenoje pasirodžiusi jau kitame duete – su Vytautu. Festivalio organizatorius paatviravo, kad jam taip ir nepavyko sužinoti jų pavardžių, tačiau kadangi šio vakaro metu visų svarbiausia buvo muzika, tad toks atlikėjų prisistatymas nieko nenustebino.
Pirmą kartą festivalyje grojo ir gerai rajone žinomas gelgaudiškietis muzikantas Raimondas Stankaitis-Čiombis, kuris kuklinosi, kad „neturi balso“. Kaip vėliau paaiškėjo, tai nesutrukdė, nes jis vis tiek dainavo velnioniškai gerai. A. Danielius pasakojo, kad, bendraujant su festivalio senbuviais ir svečiais, ne vienas prasitarė, jog labiausiai patiko būtent tas, kuris „neturi balso“.
„Netikėtu apsilankymu pirmą kartą per 24-erius metus festivalį pagerbė rajono savivaldybės meras, nes anksčiau atvykdavo tik vicemerai“, – džiaugėsi renginio organizatorius, dėkodamas Raimondui Januševičiui už parodytą dėmesį.
Beje, koks būtų bardų festivalis be Arūno bičiulių Rimos ir Artūro Raukčių, kurie kasmet į festivalį atskuba ne tik su staigmenomis ir praktiškomis dovanėlėmis, bet ir padeda jį vesti, įneša savo charizmatiškumo. Dainos ir gitarų muzika liejosi iki pat vidurnakčio, o paskutinius akordus sugrojo ir festivalį vainikavo Juozas Bacevičius-Zuzė iš Kriūkų.
„Draugo“ inf.