Paulius Ambrazevičius – apie vaikystę Liepalotuose, kompleksus ir kodėl save vadina tingiu

Iš Liepalotų kilęs humoristas Paulius Ambrazevičius pripažįsta tik studijuodamas supratęs, kad smagu būti iš kaimo, šia patirtimi dalijasi ir naujausioje „Humoro klubo“ programoje bei jaučiasi savotišku savo krašto ambasadoriumi. J. Stacevičiaus nuotr.

Naujuoju laidos „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ vedėju tapęs humoristas Paulius Ambrazevičius sako, kad būdamas vaikas ir pats būtų norėjęs sudalyvauti tokiame projekte, tačiau svarsto, ar nebūtų pritrūkęs drąsos – iš aplinkos neretai girdėdavo kaimo vaikus demotyvuojančių pastebėjimų. „Turbūt aš ir mano karta esame sutraumuoti tam tikrų pareiškimų bei patirčių“, – LRT.lt sako jis. Tačiau šiandien Paulius didžiuojasi savo šaknimis ir svarbia savo tapatybės dalimi laiko tai, kad yra zanavykas iš Šakių krašto. Taip pat mėgaujasi daugybe veiklų, nors pripažįsta, kad karjeros kelio pradžia nebuvo labai jau paprasta.

Į televiziją sugrįžtate po kelerių metų pertraukos. Kas parviliojo atgal? Galbūt pasiilgote eterio?
Kažkada buvau sau pasakęs, kad jei sugrįšiu, tai tik į tokį projektą, kuris man pačiam bus įdomus, smagus, geriausia – kokia nors viktorina. Ši laida man labai patinka, nors suprantu, kokia tai didelė atsakomybė, taip pat suvokiu, jog tokios progos nesimėto.

Tiesa, darbas su moksleiviais prasidės tik baigiantis vasarai, tačiau jau nufilmavome kelias „Lietuvos tūkstantmečio vaikai. Tėvų lyga“ laidas, tad galiu pasidžiaugti, jog dirbdamas su šia komanda jaučiuosi labai gerai.

Negąsdino tai, kad laidoje keičiate Robertą Petrauską, kuris su žiūrovais sveikinosi kone dešimtmetį ir daugelis jau sunkiai įsivaizduoja „Lietuvos tūkstantmečio vaikus“ be jo?
Žinoma, kažkiek gąsdino. Aš pats šią laidą žiūrėdavau jau tada, kai ją vedė Vaida Genytė, Andrius Rožickas, Gražina Sviderskytė, o per pastaruosius aštuonerius metus turbūt praleidau nebent kokią vieną laidą – tai yra mūsų su žmona sekmadienio ryto ritualas.

Taigi suprantu, kad batai, į kuriuos turiu įlipti, yra labai dideli, tačiau jei netikėčiau, kad galiu, nebūčiau čia ėjęs. Ir ateinu su didžiule pagarba visiems: pradedant puikų darbą atlikusiu Robertu Petrausku, kūrybine komanda, baigiant dalyviais ir žiūrovais.

Be abejonės, naujame laidos sezone sutiksite aibę smalsių, daug žinančių moksleivių. O koks vaikas ir mokinys buvote jūs?
Žiūrėdamas „Lietuvos tūkstantmečio vaikus“ pagalvoju, kad pats būčiau norėjęs dalyvauti tokioje laidoje, nes augau su televizijos viktorinomis „Taip ir ne“, „Kas laimės milijoną?“ ir kitomis, buvau smalsus, gerai mokiausi. Norėčiau tikėti, kad būčiau neblogai pasirodęs, tik nežinau, ar būtų užtekę drąsos, nes buvau vaikas iš kaimo, mažo miesto mokyklos...

ambrazevicius E Blazio nuotrPaulius Ambrazevičius. E. Blažio nuotr.

Kodėl kaimo ir mažesnių miestelių vaikai turi panašių baimių ar net savotiškų kompleksų?
Mums aplinka nuolat kalė į galvas, kad nieko nepasieksime, nebent daug ir gerai mokysimės, tada galbūt nereikės griovių kasti.

Labai gerai pamenu, kaip būdamas Liepalotų pagrindinės mokyklos trečiokas ar ketvirtokas dainavau chore ir su bendraklasiais vykau į Dainų šventę sostinėje. Nakvojome „Senvagės“ mokykloje, kur buvo apsistoję moksleiviai ir iš kitų miestų. Mūsų mokytojos tada pasakė: „Vaikai, tik būkit ramiai, nedūkite, neišsiduokite, kad esate iš kaimo, neprisidarykite gėdos.“

Man buvo labai skaudu – žiūrėjau, kaip vaikai iš Klaipėdos laksto aplink, kaip šūkauja, susipažįsta su kitais, o mes sėdim tyliai, prigąsdinti, jog būti iš kaimo – baisi gėda. Turbūt aš ir mano karta esame sutraumuoti panašių pareiškimų bei patirčių.

Tiesa, kai perėjau į „Varpo“ vidurinę Šakiuose, situacija pagerėjo – buvo mokytojų, kurie skatino siekti, bandyti jėgas įvairiuose konkursuose. Pamenu, kad ir aš vykau į Vilniuje vykusį vertimo iš anglų kalbos konkursą, dalyvavau olimpiadose.

Nepaisant to, iki šiol negaliu pamiršti tos Dainų šventės ir man gaila, kad tada nesusiradau draugų ir buvau prisakytas būti ramiai.

Kada jau supratote, kad jokia čia gėda būti iš kaimo?
Turbūt jau studijuodamas. Supratau, kad vis tik smagu būti iš kaimo ir turėti patirčių, kurių mano bendramoksliai neturėjo. Atsirado pasididžiavimas savo šaknimis, kad esu zanavykas iš Šakių krašto. Tai labai svarbi mano tapatybės dalis. Savo knygų lentynoje netgi turiu trijų dalių Zanavykų šnektos žodyną, kad jei kokio nors žodžio nežinočiau, galėčiau pasitikslinti. Dabar jaučiuosi savotišku savo krašto ambasadoriumi ir mielai apie jį pasakoju.

Beje, apie gyvenimo kaime patirtis kalbu ir naujausioje „Humoro klubo“ programoje – turbūt pagaliau išdrįsau kalbėti apie tai, kad esu kaimietis. Juk augau tikrame kaime, mano tėtis – veterinaras, su juo drauge važiuodavome kastruoti paršelių, argi tai ne unikali patirtis?

Tiesa, turiu pripažinti, kad labai džiaugiuosi, jog man teko būtent tokie tėvai. Kaip ir visi kaimo vaikai, nuo kai kurių darbų neišsisukdavome, bet tėvai niekada mūsų prie darbo nelenkė ir motyvavo mokytis, kad nereikėtų kaime vargti. Turbūt džiaugiasi, kad šiandien abu su broliu gyvename sostinėje.

Išgarsėjote kaip vienas „Humoro klubo“ narių. Galbūt tas poreikis juokauti ir atsirado iš kažkokių patirčių ar skaudulių, kurie anksčiau galbūt buvo savotiški kompleksai?
Veikiausiai. Turbūt pažįstu visus Lietuvos komikus, bet nežinau nė vieno, kuriam humoras nebūtų tam tikras susitaikymo mechanizmas, arba kaip anglakalbiai sako „Coping mechanism“. Net ir dabar, jei susiduriu su sudėtinga situacija, mano pirma reakcija būna humoras.

Jei jau augdamas buvote raginamas neišsišokti ir pabūti ramiai, turbūt ir ant scenos užlipti neturėjo būti labai lengva.

Buvo visko. Visada žinojau, kad mano tėvai mane palaikys, kad ir ką daryčiau, nebent tai būtų veikos, aprašytos Baudžiamajame kodekse. (Juokiasi.) Buvau tikras, kad palaikys ir mano pasiryžimą lipti į sceną, ir pasirodymus televizijoje. Nors žinau, kad iš aplinkos jie tikrai sulaukdavo visokiausių reakcijų. Tikrai buvo nesupratusių, kaip jų sūnus išvažiavo į Vilnių studijuoti politikos mokslų, kuriuos ne visi laikė rimta profesija, nors įstoti į TSPMI buvo sunku, o pabaigti dar sunkiau.

Aš pats anksčiau kiek paprasčiau pradėjau žiūrėti į aplinkinių požiūrį, o tėvams tas „ką žmonės pasakys?“ akmuo nuo širdies nusirito turbūt tada, kai man pradėjo sektis, kai jie pradėjo lankytis mano pasirodymuose ir drauge su publika juoktis iš mano pokštų.

Vis tik turbūt reikia drąsos nepasiduoti tam „ką žmonės pasakys“ principui ir baigus studijas nepasirinkti darbo kokiame nors kabinete ar darbo tyrimų centre, o pasukti ten, kur traukia širdis.

Žmonės visada kalbės ir dažniau ras, ką blogo pasakyti. Taip viskas veikia. Tačiau pradėjau į tai nebekreipti dėmesio. Ir komentarus apie save skaitau labai retai, o atsakau į juos nebent tada, kai yra šmeižto, melo ar galiu atsakyti kokiu nors geru juokeliu. Kadangi internete esu jau 20 metų, nėra nieko, ką žmogus galėtų man pasakyti ar parašyti, kad mane įžeistų – visko esu apie save girdėjęs.

O mano pradžia išties nebuvo labai paprasta. Dar studijuodamas pradėjau dirbti vienoje ryšių su visuomene įmonėje. Viskas buvo gerai, tačiau po dvejų su puse metų supratau, kad nors tobulėju, turiu karjeros augimo perspektyvų, noriu išbandyti ir kitas sritis.

Susiradau kitą darbą, bet taip susiklostė, kad netrukus iš jo išėjau. Pradėjau galvoti, ką veikti toliau. Finansiškai taip pat buvo sudėtinga, yra buvę, kad troleibuse mane pagavo kontrolė, nes neturėjau pinigų net talonėliui. Pamenu, pasiskolinau iš tėvų 1000 litų ir bandžiau kažkaip suktis – siūliau savo kaip vertėjo paslaugas, pradėjau užsiimti „Humoro klubo“ vadyba, organizuoti jų renginius... Ir kažkaip pavyko skolą tėvams grąžinti per pusmetį.

Viskas išsirutuliojo iki daugybės veiklų, kuriomis dabar užsiimu. Galbūt prie to prisidėjo ir sėkmė, ir tam tikras atsitiktinumo faktorius, nes vis atsidurdavau kažkokiose srityse, kuriose man sekėsi ir kurios tapdavo mano karjera.

Ir tų veiklų turite nemažai – „Humoro klubas“, viktorinos ir protmūšiai, knygų vertimas, dabar dar ir laidos televizijoje, o kur dar laisvalaikio pomėgiai – knygos, dviratis, krepšinis, koncertai ir t. t. Ar vienas žmogus gali tiek visko suspėti?

Pažiūrėjęs, pvz., į Andrių Tapiną, aš taip pat pagalvoju, kaip jis tiek spėja – ir rašo, ir kuria, ir keliauja, ir dar neria į naujas sritis. Stebiuosi, bet suprantu, kad jis paroje turi tas pačias 24 valandas, tik galbūt moka jas geriau išnaudoti. Galbūt ir aš norėčiau taip mokėti, bet prisipažinsiu – esu tinginys. Tikrai manau, kad galėčiau ir daugiau skaityti, ir dažniau dviračiu važinėtis ar į koncertus nueiti. Tiesiog kartais patingiu.

Tačiau aš labai gerai atskiriu, kada galima tingėti, o kada – ne. Kalbant apie profesinę sritį, aš nenoriu nuvilti kitų žmonių, tad jei ko imuosi, stengiuosi savo darbą padaryti gerai.

Be to, mano veiklos man iš tiesų įdomios. Iki šiol esu smalsus, noriu sužinoti naujų dalykų, man patinka skaityti, žiūrėti dokumentinius filmus ar pan. Man tiesiog patinka domėtis skirtingais dalykais ir tas smalsumas man padeda nemažai nuveikti.

Tiesa, šiandien jau galiu pasidžiaugti, kad savo profesinėje veikloje pasiekiau ribą, kai galiu rinktis, su kokiais projektais noriu dirbti. O kai jau pats pasirenki ir atsirenki, visus darbus norisi padaryti kuo geriau.

Jums būna nuobodu?
Ne! Nepamenu, kada man buvo nuobodu ir apskritai nelabai suprantu tų, kurie skundžiasi nuoboduliu. Juk pasaulyje tiek knygų, filmų, serialų, veiklų... Aš visada randu, ką veikti. Galų gale visada su savimi nešiojuosi knygą, tad jei pajausčiau, kad darosi nuobodoka, galėčiau tiesiog paskaityti. Nors, tiesą sakant, manau, kad net ir vienas atsidūręs negyvenamoje saloje susigalvočiau, kuo užsiimti. (Juokiasi.) Galbūt teisingai yra pasakyta: „You ar not bored, you are boring.“

O kas jums teikia daugiausia pilnatvės ir džiaugsmo?
Pirmiausia, žinoma, žmona. Taip pat mano veiklos, man patinka lipti į sceną, patinka, kai žmonės juokiasi, patinka, kai mano palaikomos Vilniaus „Ryto“ ir Vilniaus „Žalgirio“ komandos laimi, kai galiu paskaityti ar nueiti į kokį nors koncertą.

Jų, beje, tikiuosi daugiau aplankyti, nes su „Humoro klubo“ kolegomis po lapkričio planuojame padaryti metų pertrauką. Kadangi laikas po karantino buvo labai intensyvus, per metus būdavo suplanuota ir po 100 pasirodymų, norime atsikvėpti, įsikvėpti, daugiau laiko praleisti su savo šeimomis, žmonomis.

Mūsų darbe būna, kad į pasirodymus išvažiuojame ketvirtadienį, o grįžtame tik sekmadienį vakare. Taigi norisi daugiau laiko pabūti su savais, nes supranti, kad uždirbti pinigai vis tik taip nedžiugina kaip artimieji.

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Kaip vertinate įvykius JAV?

klausimelis 07 23Juozas iš Gotlybiškių:

Labai seku įvykius Amerikoje. Keistas man tas pasikėsinimas į Trumpą. Ar nebus tik surežisuotas? Tokia mano nuomonė. O kad Bidenas pasitraukė iš rinkimų kovos, pritariu tokiam jo pasirinkimui. Amžius visgi. Manau, atsiras kandidatų jį pakeisti. O jei bus išrinktas Trumpas, sunku kažką prognozuoti. Jis yra reiklesnis. Gal ir neblogai būtų. Nesuprantu vieno, pasaulyje vyksta karai, žūsta žmonės. Ar negali tie pasaulio viršininkai susėsti ir priimti esminius sprendimus?

klausimelis 07 23 2

Bronislava iš Lukšių:

Dar nežinojau, kad Bidenas pasitraukė iš prezidento rinkimų. Manau, jau reikėjo, painiojasi kalbėdamas, sumaišo prezidentų pavardes. O dėl pasikėsinimo į kitą kanditatą, Trumpą, nesuprantu pasikėsinusio jaunuolio motyvų. Tiesa, Trumpas po šio įvykio įgavo didesnį liaudies pasitikėjimą. Sunku pasakyti, kas lauktų Europos, Ukrainos, Trumpui tapus prezidentu. Gal blogiau nebūtų. Reikia tikėtis, kad viskas bus gerai.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.