Berods Konfucijus yra pamąstęs, kad didžiausias triumfas yra ne tai, kad niekada nekrenti, o tai, kad kiekvieną kartą atsistoji iš naujo. Kai šeštadienio popietę su netramdoma šypsena veide, kiek vėluodamas į savo paties galerijos atidarymą geltonais batais žingsniavo tapytojas Vytautas Kaunas, gausus būrys susirinkusiųjų pasitiko jį kone ovacijomis. Triumfas – prieš tuos, kurie netikėjo jo projekto sėkme, prieš tuos, kurie tyliai ir garsiai juo abejojo ir galų gale – prieš patį save, nes kelias iki šios saldžios akimirkos nebuvo nei trumpas, nei lengvas.
Tą namelį Zyplių dvaro pašonėje, sako, kažkada atitempė iš kažin kokios vienišos sodybos. Vietiniai lukšiniai kaip susitarę linksi, kad ten būta parduotuvės, kurioje dirbo Pranutė... Net ir pačiai šių eilučių autorei mažai yra ten tekę būti – baisulinė egzotika. Atidarant galeriją, pasigirdo ir kitokių mitų bei legendų apie tą pastatą, bet ar jie tikri – kas pasakys?.. O pats Vytautas prisimena, kad, jau pasibaigus parduotuvės veiklai, 2009 metais pastatą nupirko iš kooperatyvo... nes tuo laiku kaip tik jo širdį užkariavusi, o vėliau žmona tapusi Lina turėjo romantišką svajonę ten įsirengti galeriją. Abiejų svajonės šiuo klausimu sutapo. Praėjo nemažai metų po įsigijimo, jie laukė tinkamo momento, paskui pasiraitoję rankoves dirbo, klupo ir stojosi tol, kol vizijos tapo kūnu. 
Pasveikinti su galerijos atidarymu, pasmalsauti, kuo gi pavirto senoji parduotuvė, pažiūrėti Vytauto tapybos šeštadienį atvyko gausus būrys bičiulių, bendradarbių, klasiokų, grupiokų ir artimųjų. D. Pavalkio nuotr.
Tą šeštadienį Lina valiūkiškai uždarė galerijos duris ir staigiu judesiu jas atverdama pergalingai visiems paskelbė: „Atidaryta!“ Buvo truputį neramu, jog jei visi, kurie susirinko, suplūs į galerijos vidų, ji plyš per siūles. Ir vėl Vytautui su Lina teks remontuoti. Bet beveik visi tilpo... Na, gerai, gal kam ir teko gaudyti orą žmonių grūstyje ar stoviniuoti jau visai prie laukujų durų, bet atmosfera buvo pakili. Artimieji, draugai, kursiokai, klasiokai ir giminės, šiaip prašalaičiai, bičiuliai ir kaimynai iš anapus kelio – visiems buvo smalsu, kaipgi tam Kaunui pavyko. Renginys buvo be scenarijaus, užtat pilnas smagios improvizacijos. Vytautas slaptai prisipažino lyg ir norėjęs atsinešti gitarą, kažką sugroti, padainuoti, gal net kalbą kokią išrėžti, bet prieš pat renginio pradžią derindamas stygas suprato, kad gitara vis labiau išsiderina, todėl atsisakė muzikinės idėjos ir... šiek tiek pavėlavo. Iš susirinkusiųjų būrio pasigirdo labai taikli replika – kas mažai kalba, daug padaro. Panašu, kad čia tikrai apie Vytautą. 
Daug nuoširdžių sveikinimų skriejo tą popietę į Vytauto ir Linos pusę. Visi kalbėjo, kad rezultatas džiugina akis ir širdį dar ir dėl to, nes iš šono matė, kiek pastangų kainavo šios galerijos gimimas. D. Pavalkio nuotr.
„Ačiū tiems, kurie padėjot... Nežinau, ką čia tokia proga kalbėt, gal kokį anekdotą jums papasakot...“ – savo jaudulio neslėpė tapytojas, o dabar jau ir galerijos savininkas. Užtat ir be jo kalbančiųjų ir sveikinančių buvo į valias. Greičiausiai dar liko ir tų, kurie norėjo, bet prie tribūnos nepriteko. 
„Ko nesugebėjo visi valdžiažmogiai, nustūmę šią sritį į sandėliukus, tai Vytautas Kaunas su savo žmona Lina ėmė ir padarė savo jėgomis. Galerijos atidarymas – šventė. Labai didžiuojuosi savo tėte Vytautu ir Lina. Už nepakartojamą ryžtą“, – tokiomis emocingomis ir palaikančiomis mintimis socialiniuose tinkluose dalinosi dukra Adelė Liepa Kaunaitė (centre). D. Pavalkio nuotr.
„Kai žmogus sugalvoja ką nors gyvenime padaryti ir pradeda svarstyti – pavyks jam ar nepavyks... ir kai paskui tą žmogų pamatai mūrijant kaminą, tai pagalvoji, kad gal jam tikrai pavyks. O kai jau pamatai lipdant akmenis, supranti, kad jam jau pavyko“, – taip entuziastingai Vytautą sveikino kitas Vytautas – Lukšių seniūnas. Ir tikrai, jau kalbant po renginio, V. Kaunas su dėkingumu balse prasitaria, kad seniūnas visur, kur tik galėjo, ištiesė jam pagalbos ranką ir atsidūsta: „Prie tokio seniūno būtų buvę galima tą galeriją seniai atidaryti...“ 
„Ko nesugebėjo visi valdžiažmogiai, nustūmę šią sritį į sandėliukus, tai Vytautas Kaunas su savo žmona Lina ėmė ir padarė savo jėgomis. Galerijos atidarymas – šventė. Labai didžiuojuosi savo tėte Vytautu ir Lina. Už nepakartojamą ryžtą“, – tokiomis emocingomis ir palaikančiomis mintimis socialiniuose tinkluose dalinosi dukra Adelė Liepa Kaunaitė (centre). D. Pavalkio nuotr.
Bene pagrindinė renginio metu kalbėjusių mintis buvo maždaug ta pati – retas tikėjo Vytauto projekto sėkme, nes vaizdas epizodiškai sukeldavo neviltį, o protas visiems sakė, kad čia reiks įdėti beprotiškai daug darbo. Bet matant rezultatą, širdis džiūgavo ne vienam. Visai tikėtina, kad didžioji dalis gal net pamiršo, o gal čia kaltas dukros Adelės Liepos keptas skruzdėlynas, užsaldinęs mintis, jog galerijos atidarymas buvo ir Vytauto tapybos darbų parodos atidarymas. Kaipgi galerija be meno kūrinių! Kai publika šiek tiek prasiskirstė, atsivėrė paveiksluose Vytauto mylimi ir kūrybos prasme neišsemiami pasiesarčiai. Kitoje salėje – ankstesnė jo kūryba. 
Vienoje galerijos salėje – ankstesnioji Vytauto kūryba, kitoje – neišsemiami ir jo mylimi pasiesarčiai. D. Pavalkio nuotr.
„Aš vis dar užsiimu plenerine tapyba. Taip dabar jau niekas netapo... Esu dinozauras. Viskas juk čia iš aplink, visur pasiesartys. O kai tapai gamtą, geriau joje būti. Ne iš fotografijos. Jei geras saulėlydis, susidedi, kas reikalinga, ir patrauki į pamėgtas vietas“, – pasakoja Vytautas ir išduoda, kur dažniausiai važiuoja tapyti. Abu susimirksim, nes žinome tų vietų kodinius pavadinimus, kurie ne lukšiniams mažai ką arba visai nieko nesako.
Į galerijos atidarymą atvykę Vytauto jaunystės draugai prisiminė smagių istorijų, apie tai, kaip jaunystėje Vytautas po Vilnių tampė Staliną su vežimėliu. Rizika, kalbėjo jie, visąlaik šalia Vytauto, ir su šia galerija jis rizikavo, bet viskas jam pavyko. Jei galerijos atidarymą laikytume kalno viršūne, tai žvelgiant nuo jos žemyn, Vytauto ir Linos tykojo krūva kliūčių – finansinės duobės, žingsniai atgal biurokratiniuose brūzgynuose, slidūs ruožai dalyvaujant projektuose ir stiprūs žmonių netikėjimo šio projekto sėkme gūsiai. Abu prisimena, kad parduotuvę nupirko, o atidarę duris rado senus prekystalius ir tuščius senovinės degtinės butelius. Viską reikėjo išmėžti, išlupti seną grindų betoną, perdengti stogą, pakeisti langus – žodžiu, startas buvo ties nuliu. Pasimatavę projektinių lėšų drabužį per Vietos veiklos grupės programas, Vytautas su Lina vis tik galiausiai nusprendė, kad jiems jis per ankštas, per sunkus dėvėti ir likosi ties idėja viską daryti savomis išgalėmis. Šeštadieninis galerijos, beje, bene vienintelės tokios rajone, atidarymas buvo dar vienas gyvas pavyzdys to, kad darbas ir užsispyrimas visada vainikuojamas rezultatu. 
D. Pavalkio nuotr,
„Kokia bus šios galerijos misija?“ – jau atsisveikindama klausiu. Lina ir Vytautas sako dar sugalvosią, kažką improvizuosią, bet ji jau tikrai nuo šiol atvira visiems vietiniams ir atvykstantiems – tiems, kas neabejingi menui, o ypač tiems, kurie ieško kelio į svajonės išsipildymo triumfą...
Zenonas iš Ritinių:
