Ko reikia, kad galėtum leistis į jausmų kelionę? Dažniausiai nieko – tik užmerkti akis ir pasileisti prisiminimais. Į tapybos darbų parodą, į „Jausmų kelionę“ spalio 18 d. sostinėje esančiuose „Beatričės namuose“ pakvietė dailininkė Lolita Rūgytė. Kamerinis, jaukus ir šiltas pasibuvimas netradicinėje parodoms erdvėje – bute, kuriame gyveno Beatričė Grincevičiūtė, virto į smagius pokalbius, prisiminimus, skambėjo net poezija. Tokių dalykų nesurežisuosi. Jie patys ateina ir papildo jausmų kelionės bagažą.
Kad Zanavykų krašto dailininkės paroda vyksta vasaras Ilguvos dvare leidusios, lakštingala tituluojamos dainininkės B. Grincevičiūtės memorialiniame bute – ne atsitiktinumas. Užsimezgus pokalbiui tarp muziejaus kolektyvo ir L. Rūgytės, tarsi savaime kilo parodos atidarymo idėja. Butas – trijų kambarių, todėl vietos paveikslams nedaug. Užtat kaip puikiai jie sugulė ant sienų! Kiekvienas paveikslas – autorės jausmų kelionės dalis. Abstrakcijos, griūvančio dvaro, išnykusio kaimo motyvai, apsamanojusi obelis – viskas jautriai, kaip moka tik pati Lolita, byloja apie laikinumą. Pati autorė liekasi prie nuomonės, kad verčiau leisti darbams patiems kalbėti, o ir šviesaus atminimo dailininkas Valentinas Antanavičius ją yra kartą sustabdęs: „Kalbėti nieko nereikia, paveikslas pats transliuoja.“ Tačiau, prisipažinkime, kartais taip smalsu sužinoti, kas inspiravo autorių, ypač kai L. Rūgytės kūryboje gali atrasti pačių įvairiausių temų. 
Nedidukas Beatričės Grincevičiūtės butas – netradicinė erdvė parodai. Bet jis puikiai sutalpino gražų būrelį dailininkės bičiulių, bendraminčių, buvusių kolegų ir mokinių. V. Venslovaičio nuotr.
Naujausioje parodoje – tiek pati šviežiausia kūryba, tiek keleto metų senumo darbai. Visi jie lydimi vidinių jos išgyvenimų.
„Įsivaizduokite, atvyksti plenero metu į išnykusio kaimo vietą, o ten – tik tuščias laukas. Tenka bandyti išjausti ir išgyventi, tiesiog skaitant ar klausantis istorijų, suprasti ir tada tapyti. Patinka beyrantys, begriūvantys pastatai, liesti aptrupėjusias plytas, akmenis... Ta mistiška išnykimo ribos būsena, tas pagautas momentas. Taigi tai, ką matote, yra mano pajautimai“, – bendrai apie paveikslų gimimą kalba dailininkė. Ji atvira – kartais motyvus ar temas net susapnuojanti, o kartais ir dienomis panyranti į nenusakomą būseną – vizijų pasaulį, kuriame nematoma jėga vedžioja ranką. Taip ir Beatričė ranka vedžiojo per Brailio raštu užrašytas natas, jos bute skambėjo muzika, lankėsi bendraminčiai, netrūko intelektualių pokalbių apie meną plačiąja prasme. Gal todėl ir parodos atidarymas buvo jaukus ir dar kartą patvirtinantis, kad zanavykus jungia tvirtas ryšys. Lolita prisipažįsta, kad tokioje erdvėje parodos dar tikrai nėra atidariusi, bet toks formatas daug mielesnis už dideles šaltas sales, pilnas žmonių. Čia buvo puiki proga pasikeisti šiltu žodžiu su bičiuliais, kursiokais, bendraminčiais ir kolegomis, gyvenančiais sostinėje. Pakvipo kava ir zanavykiškomis vaišėmis. Niekas neskubėjo skirstytis, dar sukluso išgirdę dailininko, buvusio Lolitos kolegos Šakių meno mokykloje Jono Maldžiūno spontaniškas eiles. Kai kam nusišypsojo laimė atsidurti ir dailininko šarže.
Lolitos Rūgytės paroda dar veiks iki sausio 6 d. Du zuikiai vienu šūviu, nes ir pats butas-muziejus svetingas ir tikrai vertas aplankyti.
Aušra iš Valenčių:
