Kovo 11-oji tapo prasminga data susitikti Sintautų nepriklausomybės ąžuolyne, kuris, kaip ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas, skaičiuoja savo gyvavimo 35-metį. Kai 1990 m. buvo iškelta ąžuolyno sodinimo idėja, prieštarauti lyg ir niekas nedrįso, tačiau valdžios struktūros iniciatyvos nerodė. Šio prasmingo darbo tuomet ėmėsi miškininkai, sulaukę neįtikėtinai didelio visuomenės palaikymo. Šventinę Kovo 11-ąją ąžuolynas knibždėjo žygeivių – vieni 20 km kelią nuo Kudirkos Naumiesčio sukorė pėsti, kiti – iš Šakių atmynė dviračiais. Skambėjo prisiminimai, dainos, sveikinimai, viltingai buvo linkima išlaikyti tai, kas buvo iškovota.
Kudirkos Naumiesčio gimnazijos šauliai kartu su miestelio bendruomene bei svečiais į netrumpą atkarpą išsiruošė pėsti. Žygiavusieji dalinosi, kad eiti buvo smagu – geras oras, o ir iššūkiai įveikiant Novą nebuvo baisūs, daugiau linksmi, kai šalia bičiulis, kuris ištiesia ranką, pagauna linksmą fotokadrą. Iš Kudirkos Naumiesčio į Sintautus atžygiavo 119 žygeivių, dar 22 entuziastai šventinę dieną minėjo ant dviračių. Sporto ir laisvalaikio klubo „Vėjas“ nariams – tai jau antrasis žygis šiemet. Vasario 16-oji taip pat jų tradiciškai pasitinkama važiuojant. Su vėjeliu nuo Šakių iki Sintautų, apsukant net ir garbės ratelį, 25 km pirmyn–atgal įveikę dviratininkai prisijungė prie pėsčiųjų žygeivių, sotinosi gardžia profesinio rengimo centro kolektyvo virta koše ir leidosi į šventinį šurmulį. 
Sintautų nepriklausomybės ąžuolynas knibždėjo dalyvių – kas pėsti, kas važiuoti atvyko į renginį, buvo dalinamasi prisiminimais, viltingai linkima išlaikyti tai, kas sukurta.
Šventėje dalyvavęs Seimo narys Algirdas Butkevičius sveikino su švente, dalijosi mintimis apie laisvę, linkėjo jaunimui kaupti žinias, kibti į mokslus, nes jie ir yra tikrieji Lietuvos statytojai. Svečias dosniai žygeiviams dalino ir atvežtines dovanas: buvo pagerbtas gausiausias kolektyvas – Kudirkos Naumiesčio šaulių būrelis, specialus prizas atiteko ištvermingiausiam kvartetui – pėsčiųjų žygio nepabūgusiems seneliams su anūkais, atminimui dovanų parsivežė ir ištisos šeimos, įveikusios trasą, vyriausias bei jauniausias žygeiviai. Renginio organizatoriai savo ruožtu labai džiaugėsi, kad dauguma išgirdo žinutę apie tvarumą ir košei bei arbatai atsigabeno savo indus.
Sveikindamasis su šventės dalyviais Sintautų seniūnas Kęstutis Birbilas pasidalino, kad visai neseniai, vasario pabaigoje, ąžuolynas buvo įregistruotas kadastrų registre, todėl jei kiltų minčių aplinką labiau pritaikyti kaip lankytinam objektui, tam sąlygos jau būtų palankios. O bene įdomiausia dalis buvo, kai seniūnas paskaitė ąžuolyno sodinimo iniciatoriaus, šviesios atminties Šakių urėdijos urėdo Ksavero Vaičiūno liudijimą.
Pasirodo, 1990 m. pavasarį miškininkai Šakių rajono vadovybei pasiūlė pasodinti Lietuvos atgimimo ąžuolyną. Tai buvo Sąjūdžio pakilimo laikai, nors dar veikė sovietinės valdžios struktūros. Idėjai neprieštarauta, bet valdžia iniciatyvos nerodė. Renkant vietą, skelbiama K. Vaičiūno prisiminimuose, apsistota ties žemės sklypu trikampyje tarp kelių į Kudirkos Naumiestį ir Sintautus, o sklypą gauti padėjo tuometinis rajono žemės tvarkytojas Petras Tuma. Sodinimui parinktas trečias balandžio šeštadienis, o dešimt metų paaugintais ąžuolais pasirūpino ir darbus organizavo miškininkai. Tačiau labiausiai tuomet nustebino žmonių iniciatyvumas – kiekvienam atvykusiam buvo leista pasodinti po vieną ąžuolą, o darbai tą šeštadienį virė iki vėlyvo vakaro. Trijų hektarų plote buvo pasodinta maždaug pusantro tūkstančio medelių, o neprigijusių, rašoma urėdo prisiminimuose, tebuvo vienetai.
„Tokiu būdu visi neleidžiame sau ir kitiems užmiršti, kas mums svarbu – savo valstybės istoriją“, – prisiminimuose svarstė K. Vaičiūnas.
Dar smagiau, kad šventiniame minėjime dalyvavo ir ąžuolyno sodinimo liudininkai bei dalyviai – buvęs ilgametis urėdo pavaduotojas Romas Kupstaitis ir jau minėtas P. Tuma. Jie prisiminė, kiek daug žmonių tuomet prisidėjo prie idėjos įgyvendinimo.
„Tai buvo toks laikas, kurio šiandien gal kažkiek ir pasigendame. Tikiu, kad šitas ąžuolynas atlaikys visas negandas“, – kalbėjo R. Kupstaitis.
P. Tuma prisiminė, kad buvo svarstyta, ar ąžuolams tinkama tokia žemė, ar jie joje prigis ir subujos. Akivaizdu, kad būta protingo pasirinkimo. Ąžuolynui medžio skulptūrą 1991 m. sukūręs Vidas Cikana pastebėjo, kad Lietuva apie save pasauliui geriausiai kalbėdavo per simbolius – Gedimino stulpai, rūpintojėliai, kryžiai... Skulptorius prisiminė, kad jis su bendraminčiais bemaž nuo 1982m. Lietuvos atgimimą demonstravo būtent per simbolius, t. y. kurdami čia, Lietuvoje, ir užsienyje.
„Esu nusidėjęs miškininkams, nes per gyvenimą esu sudrožęs per 160 ąžuolų“, – šmaikštavo V. Cikana ir linkėjo gausiai susirinkusiam jaunimui taip pat ne vien žygiuoti ar važiuoti dviračiais, bet imtis kalto ar kitų priemonių ir po savęs taip pat palikti kokį simbolį ar ženklą.
Zenonas iš Ritinių:
