Kovo 8-osios išvakarėse „Namai visiems“ atvėrė duris tiems, kurie neabejingi subtiliam ir meniškam žvilgsniui į pasaulį. Kasdien Edita Matusevičienė vilki uniformą, sprendžia mažai romantikos turinčius probacijos tarnybos kasdienybę lydinčius reikalus, tačiau radusi laisvą minutę ir įkvėpimą, ji neria į visai kitokį pasaulį – akrilu ar aliejiniais dažais tapo tai, kas patraukia jos akį, kartais ieško, o kartais bando atsikratyti persekiojančio perfekcionizmo ir savo darbais be žodžių prabyla į žiūrintįjį.
Saulės nutvieksta penktadienio popietė, skambant gyvai muzikai, vilnijant kalboms, dalinantis mintimis – argi ne puiki įžanga į Moters dieną? Juolab kad ir eksponuojamuose darbuose – gėlės, jų kompozicijos, ryškesnės ir pastelinės spalvos. Parodos autorė E. Matusevičienė atvira – save tą popietę norėjo pristatyti ne kaip pareigūnę, bet kaip žmogų, turinį pomėgių. O ir tikslo save pademonstruoti ji neturėjo, kol kažkada su „Namai visiems“ gaspadoriumi Juliumi Šedbaru neįsišneko, kad galbūt jauki popietė eksponuojant jos tapytus darbus būtų visai gera idėja. 
Stovėti prieš publiką ir kalbėti, sakė autorė, nėra lengva, juolab kad ir savęs menininke nelaiko, o paroda norėjo visus paskatinti ką nors išdrįsti. D. Pavalkio nuotr.
„Man ir pačiai tie paveikslai šioje erdvėje lyg ir visai kitaip suskambėjo. Beje, turiu ir vieną prasmingą tikslą: darbai čia liks bent savaitei ir jei tik atsiras norinčių įsigyti kurį nors paveikslą, esu tam atvira, o visos lėšos tebus skiriamos „Namai visiems“ – tiksliau tiems žmonėms, kurie stokoja, kad jų dienos būtų šviesesnės ir sotesnės“, – gera intencija dalijosi E. Matusevičienė.
Jaukią atmosferą puikiai kūrė gyvai atliekama autorės draugo Giedriaus Žilinsko muzika. Jis, beje, ir buvo vienas tų skatintojų stoti prie drobės.
„Gyvenimas pats kur nors pastūmėja, kad ir, tarkime, prie drobės. Mėgau piešimo pamokas mokykloje, bet niekada negalvojau, kad galiu piešti ne tiks sau sąsiuvinyje... Dėkoju gyvenimui, kad atsirado jame žmogus, paprastais žodžiais mane paskatinęs: „Tu gali“. Juk išties problema yra ne nemokėjime, o neišdrįsime“, – atvira autorė. 
D. Pavalkio nuotr.
Ji pripažįsta, kad savęs didele menininke nelaiko, o ir keliai iš jaudulio linksta stovint prieš publiką, tačiau sena tiesa pasiteisina – kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius.
„Išeisiu stipresnė“, – šypsosi E. Matusevičienė ir prisimena, kad mažo formato drobes ji pradėjo tapyti per pandemiją, kai teko sugalvoti, kuo užimti mintis ir laiką. Tada ji puolė naršyti internete, bandė kažką atkartoti ir atvirai prisipažįsta, kad nieko iš to nesigavo – pačius pirmuosius paveikslus pagauta nusivylimo užtapė, bet ryžto toliau bandyti nepametė.
D. Pavalkio nuotr.
„Čia kaip važiavimas dviračiu – juk negimėme mokėdami. Kol išmokome, teko ir kelius nusibalnoti... Bet juk jei nepabandytume, tai taip ir liktume šalikelėje stovėti su tuo dviračiu“, – samprotauja parodos autorė. Jai tapymas yra susikaupimo procesas, bet jis veda į rezultatą. E. Matusevičienė visada turi konkretų tikslą ir intensyviai jo siekia: „Esu perfekcionistė. Bet tas tobulumo siekimas man labai trukdo. Vis primenu sau, kad svarbu pats procesas. Matau ir klaidas, matau, kur nepataikyta... Kai nesigauna, tai pykstu ir kartais labai supykstu, puolu užtapyti. Bet iš esmės man turi būti gražu, estetiška.“
D. Pavalkio nuotr.
„Namuose visiems“ eksponuojami E. Matusevičienės darbai sukurti anksčiau. Jai patinka geltoni, oranžiniai atspalviai, žemės spalvos, nors ir pastelė jai artima. Parodoje beveik vien gėlės, tik vienas darbas, kuris, pasak autorės, lyg ir laikytas nepavykusiu, žiūrovus kalbino savo mistiškumu, nes kiekvienas ten įžvelgė tai, ką diktavo vidus. Vieniems tai kosmosas ir begalybė, kitiems sūkurys, treti matė intensyvius vidinius išgyvenimus. Tokia ir turi būti kūryba – užkalbinanti, verčianti reaguoti. Savamokslė piešėja mokytis ar studijuoti menų sako neturinti ambicijų, o jei nejaučia vidinio paraginimo, prie drobės neprisiliečia. Tačiau kad tai, kas jos rankomis sukurta, paliečia kitus, buvo akivaizdu tą popietę. Niekas neskubėjo skirtytis, kilo smagios diskusijos apie spalvas, jų reikšmes, poveikį žiūrinčiam, skambėjo gyva muzika – tai buvo bene geriausia įžanga į Moters dienos šventę.
Zenonas iš Ritinių:
