Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse Zanavykų muziejus pakvietė sugrįžti į tautinio atgimimo pradžią, kai Lietuvoje kūrėsi Sąjūdis. Atsiminimų popietėje Sąjūdžio mitingo Šakiuose organizatoriai, Sąjūdžio rėmimo grupės Šakiuose dalyviai dalinosi prisiminimais apie Sąjūdžio siekį atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką.
Prieš 35-erius metus, 1990-ųjų kovo 11-ąją, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Tačiau iki šio istorinio sprendimo vedė ilgas kelias: atgimimo pradžią ir demokratinį virsmą žymėjo 1987-ieji, kai prie paminklo Adomui Mickevičiui įvyko pirmasis nesankcionuotas mitingas, kuriame viešai buvo pasmerktas 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos paktas. Jau 1988 m. birželio 3 d. buvo išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Tų metų vasarą per visą Lietuvą nuvilnijo pirmieji tūkstantiniai Sąjūdžio organizuoti mitingai. Sąjūdžio rėmimo grupė Šakiuose buvo įkurta 1988m. rugsėjo 15 d., o rugsėjo 25 d. įvyko mitingas miesto stadione, kuriame dalyvavo daugiau kaip du tūkstančiai žmonių, o jo pabaigoje nuskambėjo Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“.
Vienas iš Sąjūdžio rėmimo grupės Šakiuose narių buvo ir Vidas Venslovaitis, tad popietės metu jis pakvietė į dokumentinio filmo peržiūrą, jame užfiksuoti 1988 m. Šakiuose vykusio mitingo ir Baltijos kelio vaizdai, Šakių iniciatyvinės grupės narių Edmo Malskio, Eugenijaus Šiurkaus, Algirdo Endriukaičio, Teresės Vitkauskienės pasisakymai, aktoriaus Antano Šurnos, dvasininko Kazimiero Briliaus įžvalgos. Iš ekrano mokytojas Jonas Augustaitis siūlo centrinę Tarybų gatvę pervadinti į V. Kudirkos, Kolūkiečių – į Aušros, grąžinti P. Vaičaičio g. pavadinimą.
Muziejuje apsilankiusio Vytauto Didžiojo karo muziejaus istoriko dr. Kęstučio Bartkevičiaus teigimu, Michailo Gorbačiovo reformos paskatino permainas ir Lietuvoje.
„O kur yra ta Sąjūdžio stiprybė? Pirmiausiai jis nebuvo vienas. Estijoje tuo metu jau veikė Liaudies frontas. Kūrėsi neformalūs paminklosaugos, ekologiniai klubai, kurie ėmė veikti prieš sovietų įtaką. Per nepilnus dvejus metus, išskyrus Sausio 13-osios aukas, pavyko taikiai pasiekti Kovo 11-ąją. Sąjūdžio galia buvo Lietuvos tautos vienybė, o pikas tos vienybės – Baltijos kelio akcija“, – kalbėjo istorikas.
1990 m. vasario 24 d. pirmą kartą per 50 okupacijos metų įvyko pirmieji laisvi ir demokratiniai rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, 1990–1992 m. deputatu buvo išrinktas kraštietis Algirdas Endriukaitis. Jo patikėtinis, lukšietis Juozas Bacevičius pirmiausiai parodė 1988 m. Šakiuose pradėtą leisti laikraštį „Žiburys“, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Šakių grupės (seimelio) informacinį biuletenį, kurių buvo išleisti 44 numeriai.
„Į Kovo 11-ąją ėjome beveik trejus metus. Atsirado įvairūs Sąjūdžio leidiniai. Be jau minėto „Žiburio“, ir Lukšiai turėjo laikraštuką pavadinimu „Bruzdukas“. Buvo išleista 14 egzempliorių, pagrindinis to laikraščio leidėjas ir spausdintojas buvo kun. Lionginas Kunevičius. Laikraštyje buvo spausdinami Vinco Korsako eilėraščiai, paties L. Kunevičiaus straipsniai. Gaila, kad nė vienas egzempliorius nėra išlikęs“, – apgailestavo J. Bacevičius.
Jis taip pat prisiminė, kad Lukšių Sąjūdžio rėmimo grupės nariai organizavo 1989 m. Vasario 16-ąją Trispalvės iškėlimą prie Vinco Grybo vidurinės mokyklos, apgailestavo, kad iki šiol neišliko stiebas (tiesa, vėliavos stiebą ženklinanti vieta yra pažymėta – red. past.), kad apskritai rajone nėra jokio atminties kampelio, skirto Sąjūdžiui. Vėliavą J. Bacevičius išsaugojo iki šiol.
Sąjūdžio grupės narys Vykintas Augustaitis prisiminė, kad 1988-ųjų rudenį ir prieš mitingą, ir prieš Sąjūdžio suvažiavimą žmonės buvo apimti baimių.
„Parsivežiau pasiūtų Trispalvių. Pasiūliau kaimynams. Išgirdau net sakant, kad, išsikėlus vėliavą, paskui saugumas žinos, ką į Sibirą vežti“, – pasakojo V. Augustaitis.
Sąjūdietis Mečislovas Švabas buvo kito Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputato Eduardo Vilko patikėtinis. Kriūkietis prisiminė, kad 1988-ųjų Vasario 16-ąją jam, kaip gydymo įstaigos vadovui, buvo įsakyta sėdėti naktį ir žiūrėti, kad kas neiškeltų Trispalvės. Kriūkuose Sąjūdžio grupė įsisteigė rugsėjį, o jos pirmininku tapo dailininkas Jonas Maldžiūnas, vėliau vairą perėmė M. Švabas.
„Neišdildomą įspūdį man paliko Sąjūdžio steigiamas suvažiavimas Vilniuje 1988 m. spalio 22–23 dienomis, jame dalyvavo 5 tūkstančiai delegatų ir svečių. Jame ir buvo įvardytas Sąjūdžio siekis – Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimas“, – prisiminė M. Švabas.
Šakietis Gintautas Lenkas prisiminė, kad 1988m. rugsėjį žmona pasiuvo Trispalvę, pats kotą išdrožė, ši vėliava suplevėsavo Šakių Sąjūdžio rėmimo grupės susirinkime, vykusiame rugsėjo 15 d.
„Salė kultūros namuose buvo sausakimša. Sukurta iniciatyvinė grupė ėmėsi rengtis mitingui. Aš mitinge buvau atsakingas už tvarkos palaikymą. Susirinko apie 3–4 tūkstančius žmonių. Vėliau vykom po Šakių rajoną ir kvietėm kurti grupes, prasidėjo ruošimasis Sąjūdžio suvažiavimui. Jame dalyvavom dvi dienas ir nenorėjom išvykti... Buvo ir baimių, kad kas neužgesintų Sąjūdžio“, – pasakojo G. Lenkas.
Nuo 1990 m. birželio Šakių rajono valdytojo pareigas ėjo Juozas Urbonas.
„Aš nebuvau Sąjūdyje. Bet manimi pasitikėjo. Mitinge jūs matėte paskutinę Šakių r. politinę ir vykdomąją valdžią. Toje eilutėje ir aš stovėjau. Tuo metu mano pareigos buvo rajono liaudies kontrolės komiteto pirmininkas. Nebuvo taip, kad dirbo vien tik Sąjūdžio taryba. Tiek politinė valdžia, tiek rajono vykdomoji valdžia padėjo užtikrinti gyvenimą rajone. Nebuvo niekas paleista“, – kalbėjo J. Urbonas.
Lukšių Sąjūdžio rėmimo grupės narys Vidas Cikana pripažino, kad menininkai buvo ir šalyje, ir rajone sekami, bet, nepaisant to, iškildavo kryžiai, atminties simboliai tremtiniams.
Kitas A. Endriukaičio patikėtinis Vitas Brazaitis paminėjo ir aktyvų Šakių Sąjūdžio grupės narį Gintautą Žulį, kuris, deja, renginyje dalyvauti negalėjo.
„Šiandien noriu parodyti surinktas mūsų su A. Endriukaičiu Šakių rajono KGB 1988–1989 m. veiklos ataskaitas, – sakė V. Brazaitis. – Turime pripažinti, kad ir tarp sąjūdiečių buvo vidinių nesutarimų, asmeninių ambicijų.“
Zenonas iš Ritinių:
