Tikriausiai ne tiek daug žmonių galėtų pasigirti išsamiomis žiniomis apie Paprūsės regioną. Tačiau kadangi šiemet sukanka 500 metų nuo Prūsijos kunigaikštystės įkūrimo, o šis regionas turėjo didelės įtakos Lietuvos ir Rytų Europos istorijai, po pernykščių diskusijų, inicijuojant Vilkaviškio rajono savivaldybei, Šakių rajono savivaldybės taryba nusprendė 2025m. paskelbti Paprūsės metais ir paminėti juos įvairiais renginiais. Ketvirtadienį Zanavykų muziejuje surengtoje solidžioje konferencijoje „Praeities beieškant: Paprūsės etnografinis, religinis ir kultūrinis paveldas“ skambėjo pranešimai, leidę apie Paprūsę suvokti daugiau nei parašyta vadovėliuose – tai visais aspektais turtingas regionas, turėjęs sociokultūrinę svarbą.
Nepažinta Paprūsė
Pats Paprūsės pavadinimas sufleruoja, kad ji driekiasi palei sieną su Prūsija per visą ilgį ir apima maždaug nuo Vištyčio iki Nemirsetos su Kudirkos Naumiesčio, Virbalio, Kybartų, Vilkaviškio, Marijampolės, Šakių, Sudargo, Jurbarko, Žvyrių (Skirsnemunės), Tauragės, Batakių, Skaudvilės, Žemaičių Naumiesčio, Katyčių (nuo 1533 m. priklausė Prūsijai), Sartininkų, Vainuto, Kvėdarnos, Gardamo, Švėkšnos, Šilalės, Veiviržėnų, Vėžaičių, Gargždų, Kretingos gyvenvietėmis. Geografiškai didelis plotas ir, kaip pranešimas po pranešimo aiškėjo konferencijos metu, unikalus ir turtingas ne tik istoriškai.
2025 m. sueina 500 metų nuo Prūsijos kunigaikštystės susikūrimo. Po Žalgirio ir vėlesnių mūšių Vokiečių ordinas ekonomiškai nusilpo ir 1525 m. transformavosi į pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę. Jos paskutinis didysis magistras ir pirmasis Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis su dauguma ordino brolių perėjo į liuteronybę. Jis 1525 m. balandžio 10 d. Krokuvoje davė vasalo priesaiką savo motinos broliui – Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam. Nuo šio laiko prasidėjo intensyvūs įvairiapusiai ryšiai tarp Prūsijos kunigaikštystės ir LDK. Todėl istorikai teigia, kad Lietuvos Paprūsė pradėjo formuotis kartu su Prūsijos kunigaikštyste, t. y. nuo 1525 m. Paprūsėje gerokai tankiau nei pačioje LDK ir Lenkijoje ar Žemaitijoje apsigyveno ir taikiai sugyveno skirtingos kalbinės (lietuvių, lenkų, vokiečių, Sūduvos genčių palikuonių, totorių, rusėnų ir žydų) ir religinės (katalikų, liuteronų, evangelikų ir kt.) bendruomenės.
Lietuvių kalbos instituto Raštijos paveldo tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Inga Strungytė-Liuginienė, pasitelkdama autentiškas knygas, konferencijos dalyviams skaitė pranešimą apie Prūsijos Lietuvos surinkimininkus (maldininkus) XIX a. pradžioje. D. Pavalkio nuotr.
Pasigilinti įvairiais pjūviais
Minint svarbią sukaktį, Zanavykų muziejaus kolektyvas sukvietė gausų būrį bendraminčių iš kitų šalies muziejų, kultūros centrų darbuotojus, mokytojus, bibliotekininkus ir visus, besidominčius savo krašto istorija. Ketvirtadienį vykusi konferencija, pasak muziejaus direktorės Rimos Vasaitienės, yra vienas pagrindinių jų organizuojamų Paprūsės metų minėjimo renginių, todėl, sudarant jos programą, galvota apie tai, kad šis regionas atsiskleistų pačiais įvairiausiais istoriniais pjūviais – nuo etnografijos iki religijos, kalbos ir kultūros.
Po oficialių ir muzikinių pasveikinimų į publiką kreipėsi konferencijos pranešėjai. Apie Lietuvos ir Prūsijos miestus dvynius Naumiestį ir Širvintą išsamų pranešimą parengė pedagogė, kraštotyrininkė Gražina Žemaitienė. Jos pranešime istoriniai įvykiai ir faktai dinamiškai persipynė su pasakojimais apie kontrabandą, knygnešius, pašto svarbą. G. Žemaitienė neslėpė, kad bene kiekvieno naumiestiečio širdy jaučiama skola dingusiam Širvintos miestui – vietai, kvepėjusiai apelsinais. Pranešėjos šeima kaip įmanydama prisideda prie istorijos puoselėjimo, o konferencijos dalyviai turėjo unikalią progą pasidairyti po kitoje muziejaus salėje įrengtą Paprūsės gyvenimą tarpukaryje liudijančių indų bei stalo įrankių ekspoziciją. Juos Žemaičių šeima surinko iš savo artimųjų ir kitų naumiestiečių.
Lietuvių kalbos instituto Raštijos paveldo tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Inga Strungytė-Liuginienė skaitė įdomų pranešimą apie Prūsijos Lietuvos surinkimininkus (maldininkus) XIX a. pradžioje. Ji pranešime pasitelkė religines autentiškas knygas. Šios anuomet buvo savotiškas nusiraminimo šaltinis, todėl šulmistro (mokytojo) Kristijono Endrikio Mertikaičio psalmynas tapo itin mėgstamas. Surinkimininkais (maldininkais) buvo laikomi dažnai vyresnio amžiaus, be specialaus teologinio pasiruošimo vyrai, rengę religines apeigas – pamaldas (surinkimus) privačiuose namuose. Dauguma jų buvo ūkininkai, žemės ūkio darbininkai, žvejai, kiti – amatininkai, miesto žmonės. Malda, neturtas, pasninkas, dorovė, blaivybė, savitvarda buvo surinkimininkų religingumo ir aukštos moralės principai. Religija siejo surinkimininkus su savo kaimu, žeme, gimtąja kalba. Tokių religinių nuostatų veikiami kaimo gyventojai galėjo išlaikyti savo tapatumą.
Iš Šilutės atvykusi tenykščio Hugo Šojaus muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė publiką tiesiogine ta žodžio prasme pribloškė prabilusi ir visą pranešimą skaičiusi lietuvininkų tarme. Organizatorių nuotr.
Kraštietė dr. Rima Bakšienė, Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro vyriausioji mokslo darbuotoja, savo pranešime atskleidė Paprūsės šnektos paplitimą bei ryškiausius bruožus. Pasak jos, Lietuvių kalbos institute gana daug dėmesio skirta šitoms šnektoms, išleista nemažai leidinių. Kalbant apie Paprūsę, teigė pranešėja, neišeina aplenkti germanizmų, bet dabartiniu požiūriu apibrėžti, kas yra Paprūsės šnektos, sunku. Kalbinėje literatūroje tikrosiomis Paprūsės šnektomis įvardijamos šnektos, esančios apie Vištytį ir Kybartus, Pajevonį, Gražiškius.
Kad jau buvo paliestos tarmės ir šnektos, tai ypač gražiai mūsiškę iliustravo dvi pasakas paskaičiusi Lukšių Vinco Grybo gimnazijos moksleivė Goda Andriukaitytė, o iš Šilutės atvykusi tenykščio Hugo Šojaus muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė publiką tiesiogine ta žodžio prasme pribloškė prabilusi ir visą pranešimą skaičiusi lietuvininkų tarme. Pasimatė tiek iš nuostabos kraipomos konferencijos dalyvių galvos, tiek šypsnys, tiek palydintys žodžiai, kad tokiam pranešimui reikėtų vertėjo ir kad tokios egzotikos nesitikėjo. Pranešėja pati savaime buvo geriausias įrodymas apie savitą lietuvininkų tarmę, bet ne ką mažiau buvo įdomu išgirsti ir apie jų kultūrą, tradicijas, apsirengimą, gyvenimo būdą. Daug įdomios informacijos teko išgirsti apie tai, kokius žodžius lietuvininkai perėmė iš vokiečių, kodėl šio krašto tarmė vadinama šišioniškių šnekta, kodėl jie pyksta pavadinti žemaičiais, o žaidimas, kai reikėjo atspėti jų tarmės žodžių reikšmes, iškart įtraukė didžiąją dalį publikos. Koks įdomumas, kad supykęs lietuvininkas nesikeiks, bet pasiųstas į purtimangą tikrai gali būti. Šis žodis, nors ir skamba labai iškilmingai, tereiškia ne ką daugiau nei lauko išvietę.
Taigi konferencija apie Paprūsės kraštą per kelias valandas dovanojo solidų bagažą toli gražu ne vadovėlinių žinių. O kai jomis dalinasi savo srities profesionalai, mokslininkai, netgi retkarčiais leidęsi į tarpusavio diskusijas dėl kai kurių aspektų, džiaugiesi kiek praturtėjęs, žengęs žingsnelį per istoriją. Ir tai buvo dar tik nedidelė praeities paieškų dalelė. Jau kitą dieną Vinco Kudirkos muziejuje vyko paskaita „Prūsijos valdžios lietuviški įsakai – XVIII amžiaus kasdienybės ir kalbos istorijos šaltiniai“. Svečias dr. Mindaugas Šinkūnas įdomiai ir įtraukiančiai skaitė pranešimą apie lietuvių kalbos istoriją. Paskaita taip pat buvo skirta Paprūsės ir Kudirkos Naumiesčio mažosios Lietuvos kultūros sostinės metams. Šias progas visus metus lydės ir daugiau renginių mūsų rajone.
Zenonas iš Ritinių:
