„Labas, aš – Faustas! Mane įkvepia žmonės ir jų istorijos, o labiausiai mėgstu fiksuoti akimirkas, kurios atskleidžia jų unikalumą“, – tokį pasisveikinimą randi užėjęs į jauno šakiečio menininko Fausto Grigučio internetinę svetainę. Unikalumą kituose jam tikriausiai lemta be vargo pastebėti dėl to, kad pats priklauso tai unikaliųjų kategorijai. Klausytis, ką mąsto, kas jį kūrybai įkvepia, kaip pasaulį suvokia ir kokiomis svajonėmis gyvena Faustas, būtų galima valandų valandas. Deja, pokalbiui turėjome tik vos daugiau nei pusvalandį. Ir tas pats buvo mandagiai pertraukinėjamas apsikabinimų, linkėjimų ir pačių nuoširdžiausių emocijų. O ar gali būti kitaip, kai atidarai pirmąją personalinę darbų parodą, pavadintą intriguojančiai – „Lūžis“?
D. Pavalkio nuotr.
Atidarymas įvyko praėjusį penktadienį vakarop. Vieta gal kiek netikėta – Šakių kultūros centro padalinio Griškabūdžio kultūros salė. Tačiau taip jau sukrito aplinkybės ir dėl to Faustas tik džiaugiasi. Salės sienos priglaudė tiek šviežiausią jo tapybą, tiek fotografiją, tiek ir tekstilės kūrinius. Dabar vaikinas Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos abiturientas. Tačiau prieš tai, gal nuo septynerių, visą dešimtmetį mynė Šakių rajono meno mokyklos slenkstį, ten skleidėsi, kol suprato – laikas kelti sparnus tolyn. Kad vaikas buvo nuo labai mažų dienų kitoks pačia geriausia šio žodžio prasme, pripažįsta ir Fausto mama Irma. Sako net piešimo lapų pristigdavusi visoms meninėms mažojo idėjoms įgyvendinti, tai tekdavo suktis su baltais kopijavimo popieriaus lapais. Irma atvira – Faustas įgyvendina ne vien savo, bet ir jos jaunystės svajonę. Jo pirmoji mokytoja Lolita Rūgytė dar puikiai prisimena, kaip mama atvedė visai nediduką berniuką į Meno mokyklą. Talentas, sako mokytoja, buvo matomas iškart – išskirtinumo nepaslėpsi, todėl tolimesnis Fausto skrydis jai atrodė natūrali tąsa to, kas buvo pradėta Šakiuose. 
D. Pavalkio nuotr.
„Verta dėmesio kūryba – solidi paroda. Todėl linkiu norėti, siekti ir viską pasieksi. Juk kūryba yra vienintelis tikras dalykas šiame pasaulyje“, – sveikindama kalbėjo L. Rūgytė.
Į parodą susirinko gana gausus būrys Fausto kūrybos gerbėjų, artimųjų, bičiulių. Be gėlių ar dovanų, kiekvienas dar atsinešė ir po kokį prisiminimą – ar iš vaikystės, ar iš kitokių bendrų patyrimų. O pats Faustas, susirinkusiųjų džiaugsmui, kalbus, todėl buvo įdomu išgirsti, kas jį įkvepia, kokią įtaką daro gyvenimas sostinėje, kodėl galų gale paroda pavadinta „Lūžis“. Parodos autorius atvirai prisipažįsta, kad eksponuoja viską, ką sukūrė per pastaruosius dvejus metus jau gyvendamas sostinėje. O kadangi darbai nesudaro vientiso ciklo, pavadinimas parodai gimė tiesiog važiuojant autobusu namo į Liepalotus. 
D. Pavalkio nuotr.
„Iš esmės kiekviename mano darbe galite pamatyti kokią nors lūžio apraišką. Pagrindinis dalykas, kuo aš pasikeičiau per pastaruosius dvejus metus mokydamasis Čiurlionkėje, kad perėjau iš natūralistinių, realistiškų, akademiškų piešinių prie labiau lietuviškos tapybos mokyklos stiliaus. Šiaip tiesiog pradėjau daugiau fokusuotis į pačią formą... Čia ir buvo mano didžiausias lūžis. Taigi pavadinimas tarsi vienija viską, ką matote. Net ir fotografija juk yra šviesos lūžis...“ – sako jaunasis menininkas.
D. Pavalkio nuotr.
Sveikinusiųjų lūpomis vienaip ar kitaip nuvilnijo mintis, kad Faustas pasirinko ne itin lengvą – kūrėjo kelią. Bet kitoks jam net į galvą nešovė ir dabar plano B net nesvarsto. Tačiau visiškai netikėtai prasitaria, kad po menų mokyklos labiausiai jis tikisi įstoti į Dailės akademiją ir studijuoti... fotografiją. Ji dabar jį užvaldžiusi – nuo studijinių portretų iki konceptualios meninės ar eksperimentinės fotografijos. Jis vis labiau gilinasi ir kitas medijas, tokias kaip juostinė fotografija ar videografija, tačiau pagrindinį dėmesį palieka skaitmeninei ir juostinei fotografijai.
Parodoje „Lūžis“ eksponuojama šviežiausia Fausto Grigučio tapyba, tačiau galima rasti ir fotografijos bei jo kurtų tekstilės kūrinių. D. Pavalkio nuotr.
„Mėgstu gilintis į patį žmogų, kurti portretus, dabar kuriu konkrečių žmonių tipo fotografijų ciklą. Pats procesas gana lėtas, iki kol gimsta fotografija, nes daug su savo modeliais kalbamės apie idėją, apie viską, kuriame ryšį, ir taip išeina, kad ta fotografija gimsta tik kaip šalutinis produktas“, – kūrybos užkulisius atskleidžia Faustas, prisipažinęs, kad mėgsta dar ir rašyti – išrašyti savo idėjas, mintis. 
D. Pavalkio nuotr.
Pasijuokiame, kad ir čia bus įvykęs lūžis, kai fotografija nukonkuravo tapybą. Pasak jaunojo kūrėjo, tai atsitiko beveik savaime – jis ėmė pastebėti, kad nori tapyti tai, ką nori nufotografuoti. Tuomet sau pagalvojo, kad gal geriau gilintis į fotografiją. Faustas žavisi Lietuvos fotografijos klasikais ir šiuolaikiniais užsienio fotografais, semiasi iš jų idėjų ir sako, kad tokio dalyko kaip menininkų originalumas išvis greičiausiai net nėra, nes kiekvienas menininkas yra kitų menininkų kratinys. Paklaustas apie svajones, Faustas sako ilgai jų išvis neturėjęs, bet pastaruoju metu jis permąsto geopolitinius kontekstus, todėl dabar jam svarbiau už viską yra pasaulio ramybė ir taika. 
D. Pavalkio nuotr.
„Nenoriu nei turtų, nei titulų – noriu tiesiog galėti ramiai kurti, keliauti po pasaulį, jungtis bendriems projektams su kitais menininkais“, – sako F. Grigutis.
Zenonas iš Ritinių:
