Kovas Lietuvoje žymi dvi svarbias datas: Kovo 11-ąją šventėme Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 35-metį, kovo 14-oji – Knygnešių diena. Kaip žinia, Sudargas taip pat reikšminga vieta Lietuvos knygnešių istorijoje. Apie knygnešius, šventes, gyvenimą pasienyje ir dar daug ką – pokalbis su sudargiškiais Irena ir Jonu Prūsaičiais.
Jų lūpomis pasakojamos Sudargo krašto, pačių gyvenimo istorijos kelia ir nuostabą, ir džiaugsmą, kad pora darnoje gyvena jau 53-ejus metus.
Pokalbio pradžioje Irena atskleidžia, kad jai tekę gyventi ir mokytis keliose pasienio miestelių mokyklose: Slavikuose, Kudirkos Naumiestyje, Sudarge, kuriame jau visam laikui apsigyveno prieš daugiau nei 50 metų ir pradėjo dirbti mokykloje, čia begyvendama studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, 18 metų Sudargo mokyklai vadovavo. Iš viso šiai mokyklai atidavė 45-erius metus. Irena prisimena, kad keitėsi mokyklos pavadinimas, bet labiausiai ją džiugina, kuomet 2004 m. Sudargo pagrindinei mokyklai buvo suteiktas Martyno Sederevičiaus vardas. Prieš ketverius metus rugsėjo 2 d. Sudargo Martyno Sederevičiaus pagrindinė mokykla buvo uždaryta.
„Pro savo namų langus matau mokyklą... Kai uždarė mokyklą – tokie jausmai ir emocijos užplūsdavo. Trūksta mokyklos, mokinių“, – atvirauja I. Prūsaitienė.
Ji prisimena, kad dvejus metus važiuodavo į Būdviečių gyvenvietę Kaliningrado srities šiaurinėje dalyje dėstyti lietuvių kalbą.
J. Prūsaitis kilęs iš gretimo Pervazninkų kaimo, bet prasidėjus kolektyvizacijai gimtąją sodybą teko palikti ir statytis namus Sudarge, kur gyvena su Irena nuo 1972 m. Jonas dirbo vairuotoju kolūkyje, paskutinė darbovietė – ugniagesys Sudargo gaisrinėje.
„Mokiausiu aš namuose... Viename mūsų namo gale buvo įrengta Pervazninkų pradinė mokykla. Toks nurodymas buvo. Pervazninkai turėjo net dvi pradines mokyklas. Pervazninkuose kolūkis vadinosi „Žingsnis pirmyn“, ale nenužengėm niekur, tai kolūkius sujungė ir paskiausiai pavadino Sudargo, – prisimena Jonas. – Pervazninkų kaimas tai didelis buvo, kaip aš sakau, su priemiesčiais: kur dabar gyvenvietė – tai buvo Pašiliniai, kur aš gyvenau – Paplynėlė, piečiau –Trakai, dar kitas vietas Pempėnais, Kregždėnais vadindavo.“ 
Jonas Prūsaitis su sūnumis į Baltijos kelio akciją prieš beveik 36-erius metus vyko veždamiesi Trispalvę, kurią išsaugojo iki šiol. Jiems, kaip ir daugeliui lietuvių, tai vienas svarbiausių įvykių Baltijos valstybių istorijoje, pasipriešinimo kelias kovoje dėl nepriklausomybės. D. Pavalkio nuotr.
Kaip žinia, Sudarge kunigavo ir knygnešystę plėtojo kun. Martynas Sederevičius. Pasak I. Prūsaitienės, sudargiečiai su rajoninėmis organizacijomis knygnešystės atminties gaivinimo programos ėmėsi dar gūdžiais 1984-aisiais, kai buvo minimas spaudos atgavimo 80-metis.
„Sudargo pagrindinėje mokykloje buvo įkurtas klubas – Sederevičiukai. Rinkom atsiminimus apie knygnešius. Tuomet nebuvo vaiko, kuris nežinotų, kas yra M. Sederevičius, knygnešiai“, – sako I. Prūsaitienė.
Jonas pasakojo, kad dar 1932 m. visuomeninių organizacijų – pavasarininkų ir ateitininkų – pajėgomis ant knygnešių M. Sederevičiaus ir Serafino Lauryno Kušeliausko kapo pastatytas iškilus paminklas išliko iki šių dienų, o 1989 m., minint M. Sederevičiaus 160-ąjį gimtadienį, paminklas buvo restauruotas.
„M. Sederevičius buvo palaidotas su mano močiutės brolio vikaro Felikso Martišiaus sutana... Nes nerado tokio nesudėvėto drabužio, kad tiktų laidojimui...“ – įdomius faktus atskleidžia J. Prūsaitis.
Šiandien Sudargo miestelyje belikę 1944 m. susprogdintos Šv. Jono krikštytojo bažnyčios pamatai.
„Aš esu buvęs toj bažnyčioj... Toj bažnyčioj buvau krikštytas. Esu gimęs vasario mėnesį. Vėliau rusų armija atėjo iki Juodkupio upelio, o vokiečiai įsitvirtinę buvo miestelyje ant kalniuko. Bažnyčios bokštuose žvalgai įsitaisę, tai tik kitų metų sausį Sudargas buvo „išvaduotas“... Vokiečiai atsitraukdami ir katalikų, ir evangelikų bažnyčias susprogdino...“ – pasakoja J. Prūsaitis.
Neseniai sudargiečiai gražiai paminėjo Kovo 11-ąją, šventėje I. ir J. Prūsaičiai išdidžiai iškėlę laikė Trispalvę, su kuria vyko 1989 m. rugpjūčio 23 d. į Baltijos kelio akciją.
„Stovėjom tarp Jonavos ir Ukmergės, nes autobusiuko sankaba sugedo... Šiaip taip namo parvažiavom. Kartu važiavo ir sūnūs Tomas su Jonu“, – prisiminė Jonas, o Irena priduria: – „O mes moterys – dukros Žaneta ir Milda, kuriai buvo vos vieneri, ir mano anyta Agota – namuose susikibę už rankų stovėjom.“
I. ir J. Prūsaičiai pripažįsta – keičiasi Sudargas. Viena vertus, neliko daug įstaigų, tačiau sutvarkyti piliakalniai, atsiradę paminklai Melno taikai atminti, knygai „Rugiuose prie bedugnės“ traukia turistus. Sudargiečiai džiaugiasi, kad miestelyje išliko seniūnija, biblioteka, aktyvi bendruomenė.
„Nepuošia miestelio centre esantys apleisti, negyvenami pastatai“, – sako pašnekovai ir atvirauja, kad didžiuojasi, jog gyvena Sudarge ir dėkoja Dievui, kad „leido gyventi ant Nemuno kranto“.
„Kai dalyvaujame šv. Mišiose bažnyčioje, meldžiamės ir prašome Lietuvai, Pasauliui taikos!“ – sako sudargiškiai.
Ireną ir Joną galime matyti besilankančius įvairiuose koncertuose, renginiuose.
„Švenčiam gyvenimą!“ – sako Irena pridurdama, kad aplankyta su sutuoktiniu Jonu ne viena Europos šalis.
„53-eji metai kartu pragyventi… Gal todėl, kad katalikiška santuoka… Kad tik sveikatos būtų…“ – priduria Jonas.
Zigmas iš Plokščių:
