Šakių viešojoje bibliotekoje pristatyta Ritos Pauliukaitienės knyga „Aštuoni Lietuvos laisvės kovos karžygiai“, skirta partizanų, apdovanotų aukščiausiu Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio koviniu žymeniu – Laisvės kovos karžygio vardu, atminimui. Tarp aštuonių karžygių ir vienas kraštietis – mokytojas, rašytojas Konstantinas Bajerčius-Garibaldis (1903–1946), Dainavos apygardoje veikęs Laisvės kovos karžygys.
Pasak knygos autorės R. Pauliukaitienės, per visą partizaninio karo istoriją Lietuvos laisvės kovos karžygių vardai gen. Jono Žemaičio-Vytauto ir Adolfo Ramanausko-Vanago pasirašytais įsakais buvo suteikti Juozui Kasperavičiui-Visvydui, Petrui Bartkui-Žadgailai, Juozui Lukšai-Skirmantui, Jurgiui Kriščiūnui-Rimvydui, Kazimierui Pypliui-Mažyčiui, Juozui Vitkui-Kazimieraičiui, Vaclovui Voveriui-Žaibui, K. Bajerčiui-Garibaldžiui.
Knygos autorė pirmiausiai paminėjo, kad aplankė Lukšiuose Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracijos vieno iš signatarų Aleksandro Grybino-Fausto atminties memorialą, pasidžiaugė, kad jis tvarkomas ir prižiūrimas.
„Po pasirašyta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija yra ir Fausto parašas. Tai dokumentas, įtvirtinęs partizanų karo politinius siekius, jų esmę bei prasmę, – kalbėjo knygos autorė. – 1949–1950 m. pradėjo trūkinėti ryšiai tarp laisvės kovotojų, o Šakių krašto ir gyventojams, ir kovotojams visa Lietuva turi būti dėkinga už ryšius. Pagrindiniai ryšiai tarp Pietų Lietuvos ir Žemaitijos bei Rytų Lietuvos ėjo per Nemuną ir taip jie galėjo bendrauti.“
Auksė Bajerčiūtė, rinkusi informaciją ir parengusi knygos skyrių apie savo senelį – mokytoją, rašytoją Konstantiną Bajerčių-Garibaldį, vylėsi, kad pavyks atrasti jo palaidojimo vietą. D. Pavalkio nuotr.
Penkias knygas apie pokario laisvės kovų dalyvius parašiusi R. Pauliukaitienė sukurti knygą apie aštuonis Lietuvos laisvės kovos karžygius planavo jau keletą metų, nes sudarant ir ruošiant spaudai leidinį „Jurgis Kriščiūnas-Rimvydas ir jo artimieji“ 2019 m. teko gana plačiai pasidomėti šia tema.
„Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas (1919–1949), Juozas Lukša-Daumantas (1921–1951) bei Kazimieras Pyplys-Mažytis (1923–1949) yra trys sėkmingiausi partizanų pasiuntiniai į Vakarus, kurie per SSRS sieną į užsienį išgabeno dokumentus, liudijančius apie SSRS okupacinio režimo vykdomą genocidą Lietuvoje“, – kalbėjo knygos autorė.
Knygai medžiagą apie K. Bajerčių surinko ir pateikė jo anūkė Aistė Bajerčiūtė.
„Apie tai, kad senelis buvo partizanas, mes nežinojom iki pat Nepriklausomybės pradžios. Močiutė sakydavo, kad senelis buvo rašytojas“, – pasakojo Auksė.
Anot jos, Šakių, Jurbarko apylinkėse prabėgo K. Bajerčiaus vaikystė ir jaunystė. K. Bajerčius gimė Šakių apskrities Plokščių valsčiaus Pajotijų kaimo ūkininkų Antano Bajerčiaus ir Marijonos Gegužytės-Bajerčienės šeimoje. Kai Konstantinui buvo penkeri, šeima išsikėlė gyventi į Šakius, vėliau persikėlė į Jurbarką, kur Konstantinas mokėsi Jurbarko „Saulės“ gimnazijoje. Vėliau Trakų apskrityje, Alytuje dirbo mokytoju. Dirbdamas nesiskyrė su kūryba. Jis domėjosi ir rinko lietuvių tautosaką. Yra septynių knygų autorius.
1945 m. balandžio 25 d. iš Alytaus mokytojų seminarijos, kur K. Bajerčius mokytojavo, į Lietuvos laisvės kovotojų gretas išėjo mokytojas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, vėliau tapęs vienu iš žymiausių Lietuvos partizanų vadų.
Garibaldžio slapyvardį pasirinkęs K. Bajerčius, kitaip negu likimo draugai, gyveno legaliomis sąlygomis ir 1944–1946 m. buvo Pietų Lietuvos partizanų štabo ryšininkas, rėmėjas, nelegalios spaudos bendradarbis. Dalyvavo bemaž visuose tuo metu įvykusiuose Pietų Lietuvos srities partizanų aukštesniųjų vadų pasitarimuose, pasirašė Pietų Lietuvos partizanų vadų deklaraciją. 1946 m. gruodžio 7 d. mokytoją K. Bajerčių enkavedistai išsivarė į Alytaus kalėjimą, gruodžio 8 d. nužudė. Žiauriausiomis priemonėmis kankintas nieko neišdavė. Jo mirtį iki šiol gaubia paslaptis, palaidojimo vieta nesurasta. Prasidėjus Lietuvos atgimimui, palaikų buvo ieškoma, bet nesurasta.
1994 m. apie K. Bajerčių sukurtas dokumentinis filmas „Garibaldžio tyla“. Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu (po mirties) jam suteiktas 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinas (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius), o 1998 m. rugsėjo 13 d. jis apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Šis talentingas vaikų rašytojas ir pasipriešinimo okupacijai kovos organizatorius liko gyvas savo darbuose.
Zenonas iš Ritinių:
